Anotacija. Įvedus profiliuotą mokymą pradinėms mokykloms, kurių mokiniai pereina į bendrąsias vidurines mokyklas arba gimnazijas kyla naujų problemų. Šios problemos susijusios su būsimųjų penktokų adaptacija naujoje aplinkoje, kurioje mokytojai ir bendraklasiai nepažįstami, svetimi. Mokyklos, pasipildžiusios pradinių mokyklų moksleiviais, dažnai nesistengia padėti "atvykėliams" adaptuotis, t. y. šis procesas per mažai valdomas arba visiškai nevaldomas. Užmirštama, kad sunki ar per ilgai užsitęsusi adaptacija gali sutrikdyti normalią moksleivio organizmo būseną, gali būti sveikatos, blogo mokymosi (nenoro mokytis ar lankyti mokyklą), elgsenos sutrikimų priežastimi.
Raktažodžiai: adaptacija, adaptacijos ypatumai, psichologinis pasirengimas ir saugumas, sa¬vęs vertinimas ir jausmų apraiškos, pedagoginė ir psichologinė pagalba, klasės kolektyvas.
Įvadas. Per pastaruosius kelerius metus pedagogai ir psichologai šią problemą analizavo teoriniu aspektu, ieškojo veiksmingų būdų ir priemonių jai išspręsti, pateikė praktinių rekomendacijų, padedančių spręsti penktokių adaptacijos ir ugdymo problemas.
Tyrimo tikslas - atskleisti būsimųjų penktokų, baigusių pradines mokyklas, adaptaciją, nurodyti galimus adaptacijos būdus.
Tyrimo objektas - pradinių klasių moksleivių adaptacija penktoje klasėje.
Tyrimo metodai: literatūros analizė, metaanalizė, pokalbiai su mokytojais, mokinių tėvais ir pačiais mokiniais.
Tyrimo uždaviniai:
1) pateikti teorinę adaptacijos sampratą,
2) atskleisti adaptacijos penktoje klasėje ypatumus,
3) pagrįsti moksleivių psichologinio pasirengimo ir saugumo svarbą,
4) atskleisti moksleivių savęs vertinimo ir jausmą apraiškas,
5) atskleisti mokytojų įtakos ir tėvų paramos svarbą sėkmingai penktokų adaptacijai,
6) pagrįsti klasės kolektyvo įtaką adaptacijai.
Adaptacijos samprata. Kiekvienas žmogus nuo pat atėjimo į šį pasaulį neišvengiamai turi adaptuotis, t. y. jo organizmas turi prisitaikyti prie pakitusios aplinkos arba jis turi išlaikyti pusiausvyrą su aplinka.
Adaptacijos terminas plačiai vartojamas ir yra prigijęs ne tik biologijoje, bet ir psichologijoje, pedagogikoje, sociologijoje bei kituose moksluose.
Biologijoje adaptacija suprantama kaip viena iš svarbiausių ir universaliausių biosistemos savybių, atspindinčių jos ryšį su aplinka. Psichologijos žodyne [16, p. 283] pateikiama tokia socialinės adaptacijos samprata: "Tai asmenybės prisitaikymas prie socialinės aplinkos". Sociologų nuomone, adaptacijos metu pasikeičia žmogaus elgsena [9, p. 49]. V Vaitkevičiūtė [18, p. 35] adaptaciją apibrėžė kaip organizmo ir jo organų formos, sandaros bei funkcijų prisitaikymą prie aplinkos. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne [6, p. 2] adaptacija aiškinama kaip organizmo ar individo prisitaikymas prie aplinkos ar sąlygų, reikalavimų.
Iš pateiktų apibrėžimų matome, kad vieni autoriai adaptaciją supranta kaip prisitaikymą, kiti - kaip pripratimą, dar kiti - kaip kliūt}, atsiradusią individui patekus i naujas sąlygas, ar kaip naujos patirties įtraukimą į jau turimas pažinimo struktūras.
Mokymo(si) procese svarbi socialinė adaptacija. Nuo biologinės adaptacijos socialinė adaptacija skiriasi tuo, kad nepatenkinęs socialinių poreikių organizmas nežūva (skirtingai nei biologinės adaptacijos metu), bet jo gyvavimas tampa sudėtingesnis jam pačiam ir aplinkiniams. Kai adaptacija asmenybės atžvilgiu yra adekvati, žmogus susikuria palankius socialinius padarinius ir lengvai vyksta tolesnė jo adaptacija. Kai adaptacija asmenybės atžvilgiu neadekvati, žmogus susikuria neigiamus socialinius padarinius, kurie dar labiau apsunkina adaptaciją. ...
Adaptacijos problema (penkta klase) [speros.lt].doc