Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Pedagogika>Vertybių prioritetai auklėjimo procese
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Vertybių prioritetai auklėjimo procese

  
 
 
123456789101112
Aprašymas

Vertybių istorija. Ugdymo struktūros vertybės. Auklėjimo teoriją, vertybinis pliuralizmas. Vertybinės orientacijos. Vertybių internalizavimo lygmenys. Vertybių įsisąmonino skatinimo metodas – vertinimai. Išvados.

Ištrauka

Auklėjimo procesas – tai tikslingo ir sistemingo asmenybės formavimo procesas pagal visuomenėje veikiančius normatyvinius modelius. Auklėjimas yra ta žmogaus veiklos sritis, kuri vertybes įprasmina asmenybės sąmonėje ir elgesyje.
Vertybės – tai specifiškos mus supančio pasaulio objektų ir reiškinių charakteristikos, turinčios teigiamos reikšmės žmogui, kolektyvui ar visuomenei. Gali atrodyti, kad vertybės pasireiškia kaip objektyvios daiktų ar reiškinių ypatybės. Įvairių objektų ar reiškinių vertybinis reikšmingumas nėra tiesiogiai susijęs su jų esme ar struktūra. Objektai ir reiškiniai tampa vertybėmis tik dėl to, kad jie įtraukiami į žmonių visuomeninės būties sferą. Vertybės paprastai yra tokie nuo visuomenės priklausomi objektai ir reiškiniai, kurie, patenkindami kuriuos nors žmonių poreikius bei interesus, turi teigiamos reikšmės. Tie objektai ir reiškiniai, kurie žmonių gyvenime turi neigiamos reikšmės, yra antivertybės. Taigi, vertybė arba antivertybė yra subjekto praktiško santykio su objektu atitinkama išraiška. Vertybių prigimtį, jų vietą realybėje ir struktūrą nagrinėja aksiologija.
Specifinė dvasinių vertybių sritis yra dorovinės vertybės. Jos įvairiai grupuojamos. Paprastai skiriamos dorovinės sąmonės, charakterio ir elgesio vertybės. Pirmosios – tai doroviniai idealai, normos, principai, gėrio, žmoniškumo ir kitos sąvokos. Nuo žmogaus santykio su jomis priklauso jo socialinis vertingumas, jo gyvenimo ir elgesio prasmingumas. Svarbios dorovinės vertybės yra darbštumas, drausmingumas, kuklumas ir daugelis kitų teigiamų charakterio ypatybių, nuo kurių priklauso ir kasdienio žmogaus elgesio pobūdis. Pagaliau patys žmonių poelgiai, realūs jų doroviniai santykiai taip pat turi vertybinės reikšmės, nes jais žmogus išreiškia ir realizuoja save kaip asmenybę, veikia visuomeninį gyvenimą, stiprina arba silpnina esamus visuomeninius santykius, padeda arba trukdo dorovinei pažangai.
Dorovinių vertybių problematika glaudžiai susijusi su žmogaus auklėjimu, jo vertybinių orientacijų ugdymu, taigi, yra labai aktuali.

1. Vertybių istorija
Istorijoje egzistuoja tiek vertybių sistemų, kad į ją pačią gali būti žiūrima kaip į vienų vertybių keitimą kitomis. "Žmogus, slegiamas to, kad visa aplink jį miršta ir nyksta, - tiek individualus gyvenimai, tiek griūvančios imperijos ir yrantys materialus daiktai, - ilgisi vertybių, kurias galėtų branginti kaip nesunaikinamas, kaip esančias už erdvės ir laiko, kaip nepriklausomas nuo realybės kaitos. Todėl ne tik kasdieniame gyvenime, bet ir filosofijoje, ypač istorijos filosofijoje, atkakliai ieškoma nesunaikinamumo, taigi ir vertybės antlaikiškumo" (3, 1982, 48). Trumpai apžvelkime žmonių vertybių istoriją.
Senovės Graikijoje Sokratas ir Platonas bandė sukurti absoliučias vertybės, siekiant tikro žinojimo. Sokratas (470-399 Pr. Kristų) apie save sakė: "Aš žinau tik tai, kad aš nieko nežinau". Tai jo filosofijos atspirties taškas. Jis teigė, kad dorovė absoliuti ir universali, ir propagavo žinių siekimą su meile. Jo postulatas: "dorovė yra žinojimas". Žmogus, pažinęs dorovę, būtinai turi ją įgyvendinti.
Platonas (427-347 Pr. Kristų.) aiškino, kad žmogaus dvasia įkalinta kūne, o anksčiau ji gyveno Idėjų pasaulyje, todėl pastoviai jo siekia. Tas pasaulis ir yra tikra realybė. Vertybės yra Grožio, Tiesos ir Gerumo idėjos. Dominuoja Gėrio idėja, ji – visų dorybių šaltinis.
Bet, žlugus miesto–valstybės bendruomenei, žlugo ir graikų filosofijos vertybių vaizdinys. Vertybių teorija, susikoncentravusi ties valstybe, tapo nereikalinga, ir graikai pradėjo akcentuoti individualų gyvenimo būdą. Individualistinės idėjos kėlė žmonėms bejėgiškumo jausmą, todėl Romos periodui būdinga kelio, kaip žmogų pakelti virš egzistuojančių sąlygų, paieška. Bėgant laikui, tai atvedė prie religinių siekių.
Elino - Romos periodas tęsėsi apie tris šimtus metų nuo 356-323 Pr. Kristų. Šio periodo filosofinę mintį reiškė stoicizmo, epikūrizmo ir skepticizmo mokyklos. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2006-01-05
DalykasPedagogikos referatas
KategorijaPedagogika
TipasReferatai
Apimtis11 puslapių 
Literatūros šaltiniai5
Dydis23.21 KB
Autoriusale
Viso autoriaus darbų4 darbai
Metai2005 m
Klasė/kursas1
Švietimo institucijaMykolo Romerio Universitetas
Failo pavadinimasMicrosoft Word Vertybiu prioritetai auklejimo procese [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 11 puslapių 
  • Mykolo Romerio Universitetas / 1 Klasė/kursas
  • 2005 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą