Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Pedagogika>Ikimokyklinis ugdymas postmodernioje visuomenėje
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Ikimokyklinis ugdymas postmodernioje visuomenėje

  
 
 
1234567891011121314
Aprašymas

Įvadas. Kitokie laikai – kitokia vaikystė. Tai kokia šių dienų visuomenė? Šiuolaikinis ugdymas Lietuvoje. Ikimokyklinis ugdymas Lietuvoje. Vaikų darželis Lietuvoje. Vaikų ugdymo darželyje tikslai. Ikimokyklinio ugdymo principai. Vaikų ugdymo darželyje organizavimas. Ikimokyklinio ugdymo programų modeliavimas. Išvados.

Ištrauka

XX amžiaus intensyvios raidos tempai lemia sistemos "Žmogus ir visuomenė" nuolatinę kaitą, o kartu diktuoja naujas pedagoginio mąstymo dimensijas, bei sudaro galimybę peržiūrėti sudėtingus "vaikas – suaugusysis – ugdymas" sistemos ryšius. Tai suponuoja daugiasluoksnį ir integralų vaiko ir vaikystės, bei ugdymo suvokimo pobūdį, kurio esmė – nuolatinė vaiko sociokultūrinė raida visuomenės kaitos sąlygomis. Vaiko ir vaikystės vaizdiniai visuomenėje pastaruoju metu ženkliai pasikeitė ir toliau tebesikeičia. Tai vyksta tiek socialinių-humanitarinių mokslų sistemoje apskritai, tiek ir edukologijoje, kuri nagrinėja žmogaus ugdymo(si) per visą gyvenimą procesus.
Visuomenės sąmonėje vyksta senųjų stereotipinių vaikų ugdymo sampratų peržiūra. Mažų vaikų ugdymas ilgą laiką buvo suvokiamas tik kaip suaugusių žmonių siekis – globoti ir auginti vaikus. Šiais procesais, dažniausia, buvo grindžiama vaiko ir suaugusiųjų natūrali sąveika, ugdymą vaikystėje plėtojant tik kaip suaugusiųjų pastangomis grįstą procesą. XX amžiaus pabaigoje atsirado "naujas socialinis vaiko ir vaikystės vaizdinys", kurio pagrindą sudaro asmeninė suaugusių žmonių vaikystės patirtis, ir noras ieškoti šios patirties įprasminimo vaikų ugdymo procesuose, o kartu remtis bazinėmis vaikystės charakteristikomis, žyminčiomis ankstyvąsias vaiko socialines-kognityvines galimybes savarankiškai ir aktyviai pažinti aplinkinį pasaulį. Amerikiečių psichologas Cole pažymėjo, jog dabartinės socialinės epochos žmonėms, vaiko ugdymas tampa būtent "ta arena, kurioje susiduria senųjų ir naujųjų vaizdinių bangos, ir visa tai, dažniausia, yra veikiama naujųjų mokslinių atradimų, jų ryšių su visuomeninio gyvenimo praktika. Naujojo socialinio-filosofinio požiūrio į vaikų ugdymą pagrindu, iš esmės pervertinamos anksčiau buvusios ugdymo kryptys. Vaikų ugdymas tampa naujų socialinių, antropocentrinių ir kultūrinių idėjų laboratorija. Remiantis tobulu visuomenės socialinių grupių švietimu, nuolat įsitraukiant į šiuos procesus masinės komunikacijos priemonėms, vaikų ugdymas pereina iš iracionalios suvokimo sferos į racionalią, turinčią ne tik labai subjektyvią, bet ir socialinę-kultūrinę vertę. Naujasis mąstymas lėmė vaikų ugdymo sferos kaip kintančios ir nuolat tobulėjančios sociokultūrinės sistemos integracinį, diferencinį suvokimą. Sociokultūrinei sistemai yra būdingi visi žmonių visuomenės demokratinio sambūvio bruožai: pagarba vaiko asmenybei, jos autonomijai, saviraiškai, kūrybai ir kt. tokiame ugdymo procese vaikas, kaip asmenybė ir individas, įgyja vienodas su suaugusiais galimybes pažinti aplinkinį pasaulį, socialinę, psichinę ir kultūrinę raidą. Kartu ir ugdymas tampa labai svarbia sfera tiek vaikui, tiek ir suaugusių žmonių visuomenės daliai, tiek ir pačiai visuomenei apskritai, nes ji apsisprendžia dėl vaikų ugdymo kokybės, ir būtent per ugdymą į visuomenę ateina nauja, visavertė žmonių karta.
"Vaikystė yra svarbiausias ir labiausiai pažeidžiamas laikotarpis kiekvieno žmogaus gyvenime. Tai laikotarpis, kuris įsitvirtina mumyse pasitikėjimą žmonija arba atstumia nuo jos". - Lausiane Gauthier
Vaikystė – laimingiausias žmogaus gyvenimo laikotarpis, vertinama kaip nepakartojama gyvenimo vertybė, pripažįstant kiekvieno vaiko unikalumą. Tai laikas, kai padedami pagrindai gyvenimo meilei ir tobulumo mokymuisi, gyvenimo troškimui ir atsparumui gyvenimo negandoms, visų gyvybių pagarbai, mūsų senolių kultūros, papročių prisiminimui ir pratęsimui, norui dalintis ir padėti kitiems. Vaikystės laikotarpyje itin ryškus natūralus žmogaus siekis būti laisvu ir savarankišku savo mintimis, veiksmais, jausmais. Vaikas pasaulį pažįsta kaip naują ir jį atranda keisdamas, todėl vaikystės aplinkoje mes visi esame svarbūs, kuriame, gyvename ir žaidžiame kartu. Visų mūsų požiūris į vaiką supančią aplinką yra skirtingas. Viskas priklauso nuo akių, kurios žiūri, nuo jausmų, kurie jaučia. O žiūri ir jaučia vaikai, jų tėvai, pedagogai, draugai, pažįstami ir kt. "Tobula" vaikystė – tai istorine kultūrine prasme naujas vaikystės tipas, kuris suvokiamas per žmogaus, kuriančio šiuolaikinę socialinę edukacinę kultūrą, jau pačiame pirmajame savo gyvenimo ir raidos laikotarpyje, reikšmingumą, nes vaikystėje vyksta:
• Savaiminis vaiko asmenybės praturtinimas žmonių sukaupta istorine kultūrine patirtimi.
• Socialinė kultūrinė raiška, kuri yra prigimtis, ankstyvas žmogaus siekis adaptuotis aplinkoje, remiantis įgyta patirtimi.
Vaiko tobulėjimas siejamas su natūralia, spontaniška jo sklaida, laikant vaikiškumą itin vertinga savybe, ypatingą reikšmę suteikiant vaikų bendruomenei kaip aplinkai, kurioje labiausiai reiškiasi vaiko savivoka ir vyksta savaiminis socialinės kognityvinės patirties kaupimas. Šiuo atveju vaikams nėra primetamos suaugusiųjų bendruomenėje būdingos kognityvinės veiklos ir elgesio taisyklės, taigi palaikomi unikalūs "vaikiški" mokymosi būdai. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2006-11-09
DalykasPedagogikos referatas
KategorijaPedagogika
TipasReferatai
Apimtis13 puslapių 
Literatūros šaltiniai0
Dydis28.58 KB
Autoriuslilija
Viso autoriaus darbų6 darbai
Metai2006 m
Klasė/kursas0
Švietimo institucijaLietuvos Edukologijos universitetas
Failo pavadinimasMicrosoft Word Ikimokyklinis ugdymas postmodernioje visuomeneje [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 13 puslapių 
  • Lietuvos Edukologijos universitetas
  • 2006 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą