Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Pedagogika>Pareiga ir pareigingumas
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Pareiga ir pareigingumas

  
 
 
12345678910
Aprašymas

Įvadas. Vertybės ir žmogaus savybės santykis. Pareiga ir pareigingumo santykis. Pareigos turinys ir pareigingumas. Pareigos įsisąmoninimas. Pareiga ir priedermė. Pareigingumo ugdymas. Pareigos ir pareigingumo reikšmė. Išvados.

Ištrauka

Poetas Justinas Marcinkevičius, ieškodamas žmogaus dvasinio gyvenimo svarbiausių principų, iškelia pareigą: "Yra tik vienas kelias į žmogų, ir tas kelias vadinasi Pareiga. Užtat aš ir sakau: pabandykime suprasti gyvenimą kaip pareigą. Kaip žmogaus pareigą žmogui, kaip žmogaus pareigą visuomenei, o visuomenės – žmogui, kaip saulės pareigą žemei, kaip tėvų pareigą vaikams, kaip dirbančiojo pareigą darbui, kaip mūsų pareigą tiesai ir ištikimybei, kaip mokslininko pareigą mokslui, kaip poeto ištikimybę ir pareigą poezijai, kaip pareigą gėriui ir grožiui, kaip pareigą tėvynei, kaip pareigą šiai dienai ir rytdienai, kaip pareigą medžiui ir paukščiui." (Etika ir humanizmas 1977: 111)
Pareiga yra viena didžiausių dorovinių vertybių. Tačiau neužtenka žavėtis šia vertybe, būtina siekti, kad pareiga taptų žmogaus vidine savybe Tada jau bus galima kalbėti apie pareigingumą.
Taigi šio darbo tikslas:
atskleisti pareigos ir pareigingumo svarbą.
Šio tikslo siekiama remiantis tokiais uždaviniais:
atskleisti pareigos turinį ir santykį su pareigingumu;
pristatyti pareigos įsisąmoninimo svarbą;
paaiškinti pareigos priedermės santykį;
nurodyti pareigingumo ugdymo svarbą;
aptarti pareigos ir pareigingumo reikšmę.

Darbas parašytas remiantis teorine literatūra, kurioje rašoma apie vertybes apskritai ir konkrečiai apie pareigą kaip vertybę, bei pareigingumą – kaip vidinę žmogaus savybę.


"Vertybės – tai specifiškos mus supančio pasaulio objektų ir reikšmių charakteristikos, turinčios teigiamą reikšmę žmogui, kolektyvui, visuomenei <...>. Objektai ir reiškiniai tampa vertybėmis tik dėl to, kad jie įtraukiami į žmonių visuomenės būties sferas. Todėl vertybės paprastai yra tokie nuo visuomenės priklausomi objektai ir reiškiniai, kurie, patenkindami kuriuos nors žmogaus poreikius bei interesus, turi teigiamos reikšmės." (Dorovinės vertybės 1982:5)
Specifinė dvasinių vertybių sritis yra dorovinės vertybės. Paprastai jos grupuojamos į sąmonės, charakterio bei elgesio vertybes. "Pirmosios – tai doroviniai idealai, normos, principai, gėrio, žmoniškumo, teisingumo ir kitos sąvokos. Nuo žmogaus santykio su jomis priklauso gyvenimo ir elgesio prasmingumas. Svarbios dorovinės vertybės yra darbštumas, drausmingumas, kuklumas, daugelis kitų teigiamų charakterio ypatybių, nuo kurių priklauso ir kasdienio žmogaus elgesio pobūdis. Pagaliau patys žmonių poelgiai, realūs jų doroviniai santykiai taip pat turi vertybines reikšmes, nes jais žmogus išreiškia ir realizuoja save kaip asmenybę, veikia visuomeninį gyvenimą, stiprina arba silpnina esamus visuomeninius santykius, padeda arba kliudo dorovinei pažangai." (Dorovinės vertybės 1982: 5 – 6).
"Žmogaus vertybinis matavimas parodo jo, kaip asmenybės brandą, dažnai nulemia individo elgesį įvairiomis situacijomis, kai nėra laiko svarstyti, o reikia neatidėliotinai spręsti, kaip pasielgti. Apie vertybines orientacijas geriausiai galima spręsti iš to, ką žmogus labiausiai vertina, kuriems dalykams teikia pirmenybę, kas jam gyvenime maloniausia. Tai svarbiausias asmenybės vidinės struktūros elementas, kuris determinuoja ir reguliuoja konkrečius veiklos tikslus, jų įgyvendinimo būdus." (Butkienė 1987:13).
"Dorovinių vertybių problematika glaudžiai susijusi su žmogaus auklėjimu, jo vertybinių orientacijų ugdymu, taigi – labai aktuali." (Dorovinės vertybės 1982:6).
"Individas, kaip dorovės subjektas, bręsta kaip autonomiška, aktyvi ir atsakinga asmenybė, kuri dorovines vertybes įsisąmonina savarankiškai, laisvai, suderindama su savo gyvenimo patirtimi. Įsisąmonindamas dorovines vertybes, individas ugdo savo sąžinę, privalėjimo, pareigos pajautimą, kurie yra individualūs asmenybiški fenomenai." (Dorovinės vertybės 1982:71). Tačiau labai svarbu, kad dorovines vertybes žmogus ne tik įsisąmonintų, bet ir neliktų joms abejingas realiame gyvenime, nes "neretai žmonės suvokia ir supranta dorovines vertybes, tačiau savo santykiuose į jas neatsižvelgia, jas ignoruoja, netgi sąmoningai jų nesilaiko, pažeidinėja tai, ką vertybė įpareigoja. Toks elgesys gali būti apibūdinamas kaip nesąžiningumas, nedorovingumas, bylojantis apie žmonių nedorovingumą giliąja žodžio prasme." (Dorovinės vertybės 1982:84). Todėl siektina, kad dorovines vertybes individas įsisąmonintų ne kaip pasyvus suvokėjas, patiriantis įpareigojantį jų poveikį "iš šalies", bet kaip aktyvus veikėjas ir kūrėjas, kuris suprasdamas vertybes, individualiai interpretuoja jų turinį ir pats įsipareigoja tam tikru būdu elgtis. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2006-12-14
DalykasPedagogikos referatas
KategorijaPedagogika
TipasReferatai
Apimtis8 puslapiai 
Literatūros šaltiniai10
Dydis15.56 KB
AutoriusRuslanas
Viso autoriaus darbų5 darbai
Metai2003 m
Klasė/kursas1
Mokytojas/DėstytojasV. Lukavičienė
Švietimo institucijaŠiaulių Universitetas
FakultetasEdukologijos fakultetas
Failo pavadinimasMicrosoft Word Pareiga ir pareigingumas [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 8 puslapiai 
  • Šiaulių Universitetas / 1 Klasė/kursas
  • V. Lukavičienė
  • 2003 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą