Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Pedagogika>Vaikų auklėjimo šeimoje reikšmė ir ypatumai
   
   
   
1
naudingas +1 / nenaudingas 0

Vaikų auklėjimo šeimoje reikšmė ir ypatumai

  
 
 
123456789101112131415161718192021
Aprašymas

Įvadas. Auklėjimo šeimoje esmės supratimas. Auklėjimo šeimoje tikslai ir uždaviniai. Auklėjimo šeimoje stilius. Lietuvių pedagogai apie auklėjimą šeimoje. Užsienio šalių šeima. Dažniausiai auklėjant vaikus šeimoje iškylantys klausimai.

Ištrauka

Vaikas yra žmogus, neturintis 18 metų, išskyrus atvejus, kai įstatymai numato kitaip ( Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas).
Šeima yra didi vertybė. Mūsų valstybės požiūris į ją įtvirtintas "Lietuvos Respublikos Konstitucijoje". Čia rašoma: "Šeima yra visuomenės ir vertybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę".
Šeima – mūsų visuomenės rūpestis ir viltis. Tai viena intymiausių, pastoviausių, patikimiausių ir veiksmingiausių vaikų ugdymo, tautos identiteto kūrimo ir išsaugojimo, dorovės ir dvasingumo bei kultūros ugdymo grandžių. Ji yra tautos stabilumo, tęstinumo garantas, svarbi taikos ir ramybės kūrėja. Šeima – pirminė visuomenės ląstelė, viena pagrindinių jos struktūros elementų. Pirminė todėl, kad joje visų pirma ugdomi vaikai, formuojamas charakteris, idealai. Auklėjimu sudvasinamas šeimos gyvenimas. Ji neatliktų savo vaidmens bei jai privalomų funkcijų (šeimos funkcija: vaikų gimdymas, vaikų auginimas, tautos papročių tęstinumas it t.t.) nepuoselėdama vertybių (universalios vertybės, nacionalinės vertybės, šeimos gyvensenos vertybės). Įvairiomis vertybėmis ir grindžiamas visas gyvenimas ir vaikų auklėjimas. (Bajoriūnas Z.,1997).
Auklėjimas – tai žmogaus socialinis sąmonės ir elgsenos formavimosi pageidaujama linkme skatinimas. Auklėjant formuojami žmogaus santykiai su aplinka, žmonėmis, darbu ir savimi. Taip pat lavinamas protas, jausmai, valia, charakteris. (Jakavičius V.,1998).
Auklėjimo reikšmė nuolat pabrėžiama: mums reikia ne tik išmokslintų ir išlavintų žmonių, svarbu, kad tie žmonės būtų dar ir taurios asmenybės. Todėl šiandien auklėjimas bendrame žmogaus ugdymo procese yra ypač aktuali problema. Žmogus turi būti auklėjamas visą gyvenimą, kadangi laikui bėgant jo asmenybė keičiasi. Turint galvoje psichinį ir socialinį vystymąsi, svarbu atsiminti, kad atskiriems žmogaus amžiaus tarpsniams turi būti taikomas ir specifinis auklėjimas.
Auklėjimas yra sudėtinga veikla. Labai sunku auklėjamąją veiklą suplanuoti, nes kiekvienas žmogus – nepakartojama asmenybė, kurios auklėjimui socialinės aplinkos veiksniai daro didelę įtaką. Be to reikia nepamiršti, kad žmogus yra ideologinės, t.y.politinės, religinės ir kt. kovos objektas. Jo sąmonėje susiduria priimtini ir nepriimtini poveikiai. Pastarieji skverbiasi per žodinę informaciją, kuria žmonės keičiasi, per muziką, daiktus, masines komunikacijos priemones ir t.t.; neįmanoma kontroliuoti, kaip šeimoje, grupėje ar kokioje kitoje aplinkoje aiškinami tikrovės reiškiniai, kokius vertinimus stengiamasi formuoti. (Jakavičius V.,1998).

Auklėjimo šeimoje esmės supratimas

Auklėjimą šeimoje reikėtų suprasti kaip asmenybės ugdymą, jos prigimties plėtojimą, dorinimą. Visas dorinis žmogaus gyvenimas kaip tik kristalizuojasi asmenybėje. Jeigu dorinį žmogaus veikimą laikysime asmenybės tapsmu individe, tai auklėjimas bus pagalba šitam tapsmui, bus asmenybės kūrimas, žmogaus dorinimas. Auklėjimu atskleidžiama žmogaus prigimtis, jo individualybė. Tėvai, auklėdami savo vaikus, tobulina jo prigimtį. Jie nori, kad vaikai užaugtų dorais žmonėmis, nes dora yra žmogaus idealas. Auklėjimu paliečiama visa vaiko būtybė, visos jos galios. Jame realizuojamos žmoniškosios idėjos. A.Maceina rašo: "Dora yra žmoniškosios idėjos realizavimas žmogaus asmens branduolyje. Tai, kas buvo žmogaus prigimtyje pakrika ir palaida, dora sujungia į tam tikrą vietą, iš prigimto žmogaus gyvenimo chaoso jis sukuria žmogiškąjį kosmosą". (Bajoriūnas Z.,1997).
Šeimos išskirtinis vaidmuo visuomenėje pirmiausia priklauso nuo to, kokį poveikį ji daro savo vaikams. Geras šeimos poveikis vaikui – tai dovana visam gyvenimui.
Auklėjimas stiprina žmogų, vienija jo būtybę, atstato jame aukštesnių ir žemesnių galių harmoniją. Visos asmens galios pagal kiekvienos prigimtį sujungiamos su centru. " Visas tad auklėjimo veiksmas, - rašo A.Maceina, - eina ne iš paviršiaus į vidų, bet iš vidaus į paviršių". Kiekvienas priešingas auklėjimo metodas iškreipia auklėjimo prigimtį ir todėl negali būti vaisingas. Charakteris yra vienybė. Bet šita vienybė nesusideda iš dorybių, kaip mano dauguma dorintojų. Šita vienybė dorybėmis apsireiškia. Auklėti žmogų reiškia ne įdiegti jam tokių ar kitokių dorybių, bet daryti geros įtakos jos asmens centrui. Mat keičiant asmens vidų, keičiam ir jo periferiją (Bajoriūnas Z.,1997). ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2008-02-22
DalykasPedagogikos referatas
KategorijaPedagogika
TipasReferatai
Apimtis20 puslapių 
Literatūros šaltiniai7 (šaltiniai yra cituojami)
Dydis32.77 KB
AutoriusM.
Viso autoriaus darbų3 darbai
Metai2007 m
Klasė/kursas2
Failo pavadinimasMicrosoft Word Vaiku auklejimo seimoje reiksme ir ypatumai [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 20 puslapių 
  • 2 Klasė/kursas
  • 2007 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
+1
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą