Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Pedagogika>Mokyklos ir šeimos bendradarbiavimo ypatumai ugdant sveiką mokinių gyvenseną
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Mokyklos ir šeimos bendradarbiavimo ypatumai ugdant sveiką mokinių gyvenseną

  
 
 
1234567891011121314151617181920212223242526272829303132333435363738394041424344454647484950
Aprašymas

Santrauka. Summary. Įvadas. Teorinės tyrimo prielaidos. Šiuolaikinė sveikatos samprata. Sveikos gyvensenos ugdymo šeimoje ypatumai. Sveikos gyvensenos ugdymo mokykloje ypatumai. Mokyklos ir šeimos bendradarbiavimo galimybės, ugdant sveiką mokinių gyvenseną. Tradicinės ir netradicinės bendradarbiavimo formos. Mokyklos ir šeimos bendradarbiavimas, ugdant sveiką mokinių gyvenseną: tyrimo rezultatų analizė ir jų aptarimas. Tyrimo organizavimas ir metodika. Mokinių sveikos gyvensenos ugdymo šeimoje tyrimo analizė. Mokinių sveikos gyvensenos ugdymo situacijos analizė (šeimos ir mokyklos bendradarbiavimo kontekste). Išvados. Rekomendacijos. Priedai (3). Išnašos.

Ištrauka

Aktualumas ir problema. Šeima ir mokykla yra dvi institucijos, kurios susijungia bendram tikslui – ugdyti pozityvią, norinčią mokytis asmenybę. Bendradarbiavimo su tėvais, mokyklos ir šeimos reikalavimų derinimo problema nėra nauja. Ji ypač svarbi šiandien, kada esant sunkiai ekonominei padėčiai, dalis tėvų vis mažiau dėmesio skiria vaikų mokymuisi, elgesiui, yra pasyvūs, abejingi mokyklos gyvenimui, nenori dalyvauti bendruomenės veikloje, neigiamas požiūris į mokyklą ir mokytojus, visa tai sunkina sėkmingą tėvų ir pedagogų bendradarbiavimą. Mokyklos ir šeimos bendradarbiavimo sėkmė priklauso nuo pedagogo asmenybės, jo profesinio pasirengimo ir gebėjimų, bei nuo tėvų noro, atsakingumo už vaikus, jų ateitį. Svarbu, kad tėvai suvoktų dalyvavimo mokyklos gyvenime svarbą ir reikšmę, būtų nuolat informuojami apie mokyklos reikalus bei ugdymo problemas. Šiandien kiekvienas mokytojas turi pačiais įvairiausiais būdais skatinti tėvų domėjimąsi mokykla, tobulinti šeimos ir mokyklos bendradarbiavimo formas, taikyti ne tik tradicines (tėvų susirinkimai, individualūs pokalbiai, lankymasis namuose, šventės ir kiti renginiai, ir kt.) ir netradicines (šeimos piešiniai, dalykiniai žaidimai, reglamentuotos diskusijos ir kt.). Bendradarbiavimo formas nagrinėjo S. Dapkienė (1997), V. Savickytė (1998), D. Baranauskienė (2000).
R. V. Pivorienės ir N. Sturlienės (2003) nuomone, bendradarbiavimo ir pasitikėjimo atmosfera yra tarsi pamatinis, esminis dalykas, lemiantis daugelio mokinių ir visos klasės apskritai problemų atsiradimą, o joms atsiradus – konstruktyviai jas sprendžia. Kai bendravimas grindžiamas bendradarbiavimu, susidaro žymiai palankesnės sąlygos kiekvieno mokinio asmenybės augimui, ugdomi svarbūs gyvenimo įgūdžiai. Vadinasi, kaip teigia S. Dapkienė (1997), pedagogas turi būti rūpestingas ir auklėtinį mylintis pagalbininkas, sumanus šeimos patarėjas, gražių tarpusavio santykių puoselėtojas, bendražmogiškų, krikščioniškų vertybių ugdytojas, visada kūrybiškas, iniciatyvus, nuolat save tobulinantis, pavyzdingas vyresnysis auklėtinio draugas. Vadinasi, pedagogas turi būti labai turtinga asmenybė ir sugebėti klasėje kurti bendradarbiavimo atmosferą, kad ugdyti mokinių sveiką gyvenseną, kad jo darbas būtų našus, bei taptų teigiamas pavyzdys savo auklėtiniams.
V. Rajecko (2004) nuomone, pastovūs kontaktai su šeima – ne tik sėkmingo pedagogo darbo sąlyga, bet ir reikšmingas jo veiklos komponentas. Nuolatinis, aktyvus, atviras, gera linkintis bendravimas su mokinių tėvais, derinant bendras mokyklos ir šeimos ugdymo pastangas – būtinybė. O pasak A. Dumčienės (2004), mokyklos ir šeimos bendradarbiavimo svarba akcentuojama visuose mokyklai skirtuose dokumentuose, metodiniuose leidiniuose. Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme pažymima, kad mokytojai bendradarbiautų su tėvais (globėjais, rūpintojais) spręsdami vaikų mokymo ir auklėjimo klausimus. Vadinasi, pedagogų ir šeimos bendradarbiavimas yra būtinybė, tėvai turi būti informuoti apie jų vaikų ugdymą, elgesį, turi derinti bendras pastangas, kad mokiniai sveikai gyventų. Kaip teigia V. Rajeckas (2004), pedagogas turi kryptingai veikti, siekdamas, kad šeima palaikytų mokyklos pastangas, visapusiškai padėtų mokyklai ir kartu su mokykla vieningai formuotų vaiko asmenybę, visų pirma įvairiais būdais skatintų vaiko sveiką gyvenseną.
A. Dumčienės (2004) nuomone, mokyklos ir šeimos bendradarbiavimo sėkmė priklauso nuo pedagogo asmenybės, jo parengtumo bei gebėjimo suprasti ir atjausti, nedaryti skubotų išvadų, visus santykius grįsti tolerancija ir pasitikėjimu, bendru atsakomybės jausmu už vaikų ateitį ir nuo tėvų dorovės, pedagoginės kultūros, atsakingumo už būsimosios kartos fizinį moralinį tobulumą. S. Dapkienė (1997) teigia, kad mokyklos ir šeimos bendradarbiavimo sėkmė priklauso nuo klasės auklėtojo asmenybės, jo pasirengimo ir gebėjimų ir nuo tėvų noro, atsakingumo už vaikų ateitį, už būsimosios kartos dvasingumą, fizinį ir moralinį tobulumą. Šių dviejų institucijų bendradarbiavimo sėkmė, kaip teigia A. Dumčienė (2004) ir S. Dapkienė (1997), priklauso nuo pedagogo asmenybės savybių, pasirengimo ir gebėjimų, bei tėvų noro ir atsakingumo už savo vaikus.
Pasak A. Dumčienės (2004), mokytojų ir tėvų sąveika gali reikštis įvairiai: tėvus informuojant, susitinkant su tėvais, priimant tėvų pagalbą. Kiekvienas mokytojas informuoja tėvus savais metodais, tačiau labiausiai paplitę – per pažymių knygeles ir tėvų susirinkimų metu. Kaip teigia V. Savickytė (1998), klasės tėvai – savita visuomeniniais pagrindais suorganizuota ir nuolat veikianti bendruomenė. Aukščiausias jos organas – klasės tėvų susirinkimas. Vadinasi, pedagogas su tėvais bendradarbiauja įvairiomis formomis, bet labiausiai per tėvų susirinkimus, o kaip šis darbas bus atliktas, labai svarbu.
Tačiau šiandieniniai pedagogai, psichologai, kaip A. Dumčienė (2004), S. Dapkienė (1997), F. Ivanauskienė (2002), L. Rupšienė (2000), teigia, kad yra nemažai darbo su tėvais trūkumų: prastas tėvų požiūris į mokyklą ir mokytojus, nesuderinti reikalavimai, kuriuos mokytojai ir tėvai kelia vieni kitiems, mokytojų kaltinimas, kad tėvai yra pasyvūs, vengia dalyvauti klasės, bei mokyklos gyvenime, nori visą atsakomybę už vaikų ugdymą permesti mokyklai; tėvų nenoras ar nemokėjimas auklėti savo vaikų, skirtingas tėvų ir mokytojų pedagoginis parengtumas; reti ir netinkami tėvų ir mokytojų susitikimai; tėvų pagalbos tiek mokymosi, tiek auklėjimo srityje neįvertinimas ir daugybę kitų trūkumų, kurie negatyviai veikia sėkmingą pradinių klasių mokinių sveiko gyvenimo motyvaciją.
Vien pedagogo pastangomis reikšmingų sveikatos ugdymo rezultatų pasiekti negalima. Reikia bendrų tėvų, auklėtojų ir pačių vaikų pastangų. Pastarosios yra ypač svarbios, nes pozityvus požiūris ir saviaukla - geriausias sveikatos ugdymosi būdas. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2008-06-09
DalykasPedagogikos diplominis darbas
KategorijaPedagogika
TipasDiplominiai darbai
Apimtis47 puslapiai 
Literatūros šaltiniai55 (šaltiniai yra cituojami)
Dydis408.1 KB
AutoriusImpaler
Viso autoriaus darbų12 darbų
Metai2008 m
Klasė/kursas1
Mokytojas/DėstytojasDoc. dr. Laimutė Bobrova
Švietimo institucijaŠiaulių Universitetas
FakultetasEdukologijos fakultetas
Failo pavadinimasMicrosoft Word Mokyklos ir seimos bendradarbiavimo ypatumai ugdant sveika mokiniu gyvensena [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Diplominiai darbai
  • 47 puslapiai 
  • Šiaulių Universitetas / 1 Klasė/kursas
  • Doc. dr. Laimutė Bobrova
  • 2008 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą