Šiandien mūsų visuomenė ir mokykla labai keičiasi, ieškoma naujų kelių įgyvendinti vis spartėjančiai švietimo reformai, kurios pagrindinis tikslas - savarankiška, jau mokykloje save kūrybiškai išskleidžianti asmenybė. Todėl kiekvienam mokytojui keliami nauji ir vis didesni reikalavimai. Mūsų mokytojui būtina mokytis dirbti naujomis sąlygomis.
Svarbiausia mokytojo paskirtis - išskleisti žmogaus prigimtyje glūdintį kūrybinį nusiteikimą. Šis tikslas nėra lengvai pasiekiamas, nes žmogaus prigimtis yra prieštaringa, joje glūdi ne tik gėrio, bet ir blogio pradmenys.
Mokytojas turėtų padėti mokiniams pažinti save, įgyti bendravimo įgūdžių, plėtoti savo kūrybiškumą, priimti ir įtvirtinti save, kaip unikalią ir originalią asmenybę. Darbo su mokiniais metodai suteikia laisvę mokinių mintims, veiksmams, provokuoja įvairius, individualius atsakymus, moko gerbti draugų idejas, skatina savarankišką požiūrį.
Greitai besikeičiančiame pasaulyje kinta ir požiūris į žmogaus kūną. Šiuolaikinis kūno įvaizdis – tai sveikas, sportiškai atrodantis kūnas ir jį palaikanti sveika gyvensena. Civilizuotoje nūdienos visuomenėje gyvenimas yra labai dinamiškas. Bet kuri darbinė veikla reikalauja daug ne tik proto pastangų, bet ir fizinės energijos, ištvermės, geros sveikatos. Visiems reikia suvokti, kad geros kūno fizinės kondicijos įgijimas ir jos palaikymas, tai yra rūpinimasis savo kūno išvaizda, maitinimusi, elgesio manieromis, yra labai svarbus ne tik visuomenei, bet ir kiekvienam žmogui asmeniškai. Kūno, kuris nuolat kinta, galių didinimui ar bent palaikynui su juo turi būti nuolat dirbama. Suvokiant kūną kaip nuolat besikeičiančią visumą, reikia įsisąmoninti, kad kūną galima keisti pagal savo skonį, pasirinktą įvaizdį.
Bendra Lietuvos žmonių problema – menkai suvokiama fizinio kapitalo (kūno forma, kondicija, sveikatos būklė, kalbos ir elgesio manieros) svarba.
Sporto pedagogas turi daug galimybių – ir tai yra jo pareiga visuomenei – išugdyti jaunimo poreikį kurti savo fizinį kapitalą.
Pedagogo savybes galima suskirstyti į prigimtines ir įgyjamas. Iš prigimtinių savybių svarbiausios dvi: meilė vaikams ir pakantumas. Jei vaikai tau nemieli, jei esi nepakantus jiems, jeigu netraukia prie jų, neik į pedagogus, nors pasirengęs ir daug ko gražaus galėtum pedagoginėje veikloje sumanyti; dėl meilės, pakantumo vaikams stokos nepavyks bendrauti ir įgyvendinti sumanytų planų.
Ir turėdamas meilės ir pakantumo vaikams ne kiekvienas sugeba bendrauti su skirtingų amžiaus tarpsnių ugdytiniais: vieniems geriau sekasi su vaikais, kitiems su paaugliais, dar kitiems - su vyresniais. Su skirtingais dirbant reikia skirtingo pasirengimo, bet širdies trauka - svarbiausia.
Be prigimtinių savybių, sąlygojančių bendravimą su ugdytiniais, paminėtini ir temperamento vyraujantys bruožai: manytume, kad melancholikui, flegmatikui bendrauti sekasi sunkiau.
Meilės nereikia primygtinai demonstruoti; demonstruojama meilė dažnai esti veidmainiška. Tą vaikai labai greitai perpranta. Meilės vaikams gali ir nerodyti, tik turėk ją, tai patys vaikai pamatys.
Įgyjamas savybes pedagogas gauna per išsimokslinimą ir patyrimą, t.y. per pedagoginį pasirengimą. Per išsimokslinimą įgytas savybes galėtume išskirti į dvi grupes: bendražmogiškąsias ir profesines.
Bendražmogiškosios savybės tai - dorovingumas, dvasingumas, intelektualumas.
Profesinės savybės:
1. Suprasti savo veiklos pedagoginę prasmę.
2. Pažinti ugdytinį ir suvokti mokyklos vaidmenį tarp kitų ugdymo institucijų.
3. Žinoti ugdymo tikslą, sudėtines dalis ir tuo grįsti pedagoginę veiklą.
4. Žinoti auklėjamosios ir mokomosios veiklos tikslus ir metodiką.
Per pedagoginį patyrimą reikia įgyti atitinkamų mokėjimų:
1. Mokėti analizuoti ugdomąjį: apibūdinti jo fizinį, psichinį ir socialinį išsivystimą, jausti jo būsenas, vidinį pasaulį; nustatyti grupės išsivystymo lygį, vyraujančias nuomones, santykius. Mokėti nustatyti kitų ugdymo klaidas ir jų priežastis.
2. Mokėti planuoti ugdomąją veiklą: nustatyti ugdymo uždavinius, grupės ir kiekvieno nario mokymosi galimybes, reikalingas priemones.
3. Mokėti parinkti tinkamiausius mokymo, lavinimo ir auklėjimo būdus ir sugebėti juos kūrybiškai panaudoti.
4. Mokėti priderinti savo nuotaiką, aprangą, elgseną prie grupės.
5. Įvaldyti pedagoginę psichiką: išmokti pedagoginio takto, sugebėti vertinti ugdytinių nuotaikas ir nukreiptri jas norima linkme, matyti kikvieną grupėje, sudaryti džiaugsmingą ir kūrybingą darbo nuotaiką, greitai susiorientuoti konfliktinėse situacijose ir rasti išeitį, raiškiai ir emocionaliai kalbėti. ...
Sporto specialisto kaip pedagogo vaidmuo dabarties mokykloje ir visuomeneje [speros.lt].doc