Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Pedagogika>Pedagoginės minties atstovai 1918-1940
   
   
   
1
naudingas +1 / nenaudingas 0

Pedagoginės minties atstovai 1918-1940

  
 
 
12345678910111213
Aprašymas

Įvadas. Pedagoginės minties raida. Kultūros pedagogika, jos atstovai. Vydūnas. J. Lindė – Dobilas. H. Šalkauskis. A. Maceina. J. Laužikas. Išvados.

Ištrauka

1918 – 1940 m. buvo sukurta visa Lietuvos mokyklos sistema, išugdyti mokytojai, nusistovėjo mokymo turinys, buvo parengti originalūs vadovėliai ir kitos mokymo priemonės. Visą švietimą vienijo ugdymo tikslai ir uždaviniai, kurie rėmėsi tautos dvasia, kėlė dorą ir visuomeniškumą. Savame referate aprašysiu pedagoginės minties raidos kryptis bei trumpai apibūdinsiu ryškesnius jos atstovus.


1918 – 1940m. Lietuvos pedagoginė mintis buvo nevienoda, ją formavo ir didelę įtaką darė Vakarų Europos ir Rusijos tradicijos. Tačiau ji buvo natūralus lietuviškas pedagoginės minties tęsinys, kuri augo kartu su lietuviška mokykla XXa. Pradžioje.
Lietuvos pedagoginės minties raidą galima suskirstyti į tokias kryptis:
• prigimties ir aplinkos poveikio;
• eksperimentinės pedagogikos;
• "naujojo" auklėjimo;
• sociologinės krypties;
• kultūros pedagogikos.

Prigimties ir aplinkos poveikio kryptis. Žmogaus prigimties ir aplinkos poveikio teorijų išplitimą pasaulyje paskatino evoliucionizmo ir genetinės psichologijos raida. Ypač daug dėmesio skirta vaiko prigimčiai tyrinėti. Teorija skelbė, kad asmenybės raidą lemia jos aplinka.
Eksperimentinė pedagogika. Su eksperimentine pedagogika buvo siejamos didelės viltys. Manyta, kad , pasitelkus eksperimentus, stebėjimus bei kitus tyrimus, bus galima pažinti mokinį ir šitaip išvengti mokymo ir auklėjimo klaidų. Eksperimentinės pedagogikos klausimais pasaulyje ypač susidomėta XXa. I dešimtmetyje.
Naujojo auklėjimo kryptis. Naujojo auklėjimo judėjimas pasireiškė tarpukario laikotarpiu. Ši pedagogika visą dėmesį skyrė vaikui, žvelgė į jį kitaip negu tradicinė mokykla, į jį buvo žiūrima kaip į auklėjimo ir mokymo subjektą. Naujojo auklėjimo pedagogika bandė pakeisti mokymo ir auklėjimo programą, organizuoti nenutrūkstamą mokymą, mokymą susieti su rankų darbu, organizuoti meninę veiklą, mokymą derinti su vaiko interesais bei individualiomis galimybėmis.
Sociologinė kryptis. Šios krypties atstovai daug dėmesio skyrė socialiniams klausimams spręsti, siejo juos su mokymo proceso organizavimu, pabrėžė visuomeninės žmogaus prigimties ir raidos pobūdį.


Kultūros pedagogika iškilo kaip opozicija natūralistinėms auklėjimo teorijoms, į auklėjimą žiūrėjusioms kaip į biologinę ir psichologinę asmenybės raidą. Ji taip pat buvo opozicija ir sociologiniai pedagogikai, supratusiai auklėjimą kaip asmenybės įtraukimą į kolektyvo, grupės gyvenimą. Kultūros pedagogika siekė giliai įsiskverbti į individo formavimąsi , parodyti, kaip perimamos kultūros vertybės, tų per amžius sukurtų vertybių perėjimą skelbė asmenybės ugdymo pagrindu.
Lietuvos kultūros pedagogikai didelę įtaką darė Vakarų filosofai E. Šprangeris, V. Vildenbergas, taip pat rusų filosofas idealistas V. Solovjovas. Kylant opozicijai prieš pozityvizmo racionalistinę žmogaus pažinimo ir visuomenės sampratą, ypač populiarios buvo naujos pedagogikos kryptys, besivadovavusios V. Diltėjaus koncepcija. V. Diltėjus teigė, kad pažįstant pasaulį ir ugdant asmenybę svarbiausia jausmai ir išgyvenimai, o ne protas ir mąstymas.
Panaši buvo Lietuvoje populiaraus S. Heseno koncepcija, teigusi, kad tik kultūros vertybių pagrindu ugdoma asmenybė gali būti autonomiška, atsiskleisti kūryba, daryti poveikį visuomenei. Populiari Lietuvoje buvo ir G. Keršenšteinerio asmenybės ugdymo teorija. Jis teigė, kad dvasinė struktūra turi būti tobulinama naudojantis kultūros vertybėmis, kad kultūra sulieja individualųjį ir universalųjį asmenybės pradus, kad kultūra stiprina asmenybės, tautos ir žmonijos sąveiką.
Lietuvos kultūros pedagogikos atstovai, nors daugiausiai rėmėsi tomis pačiomis koncepcijos koncepcijomis, aiškiai išsiskyrė į kelias sroves.
Nuo XIX a. vidurio daugelio demokratinės krypties lietuvių liaudies švietėjų darbuose keliama mintis, kad kultūra turi ugdyti žmogų nacionaliniam išsivadavimui, visuomenei ir žmonijai. Ši idėja buvo ypač būdinga V. Kudirkos , P. Višinskio ir daugelio kitų jų bei po jų atėjusios kartos požiūriui į žmogaus ugdymą. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2006-04-05
DalykasPedagogikos referatas
KategorijaPedagogika
TipasReferatai
Apimtis12 puslapių 
Literatūros šaltiniai3
Dydis17.14 KB
AutoriusAlgirdas
Viso autoriaus darbų38 darbai
Metai2006 m
Klasė/kursas0
Švietimo institucijaMarijampolės kolegija
Failo pavadinimasMicrosoft Word Pedagogines minties atstovai 1918 1940 [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 12 puslapių 
  • Marijampolės kolegija
  • 2006 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
+1
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą