Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Pedagogika>Tautosakos vaidmuo vaikų ugdyme
   
   
   
3
naudingas +3 / nenaudingas 0

Tautosakos vaidmuo vaikų ugdyme

  
 
 
1234567891011121314
Aprašymas

Tautosakos reikšmė ugdymui. Dorovinis ir darbinis ugdymas. Auklėjimas žodinėmis priemonėmis, pavyzdžiu. Gamta liaudies kūryboje. Patarlės ir priežodžiai, vaiko dvasingumui ugdyti. Pasakų, pamėgdžiojimų ir mįslių vieta vaiko gyvenime. Gamtos garsų pamėgdžiojimai. Mįslės ir vaikas. Sakmės ir padavimai. Lietuvių liaudies dainų vieta ugdant vaikus. Papročių, švenčių, tradicijų ugdomoji reikšmė.

Ištrauka

Lietuvių, kaip ir kitų tautų, liaudis nuo neatmenamų laikų mėgsta dainuoti dainas, sekti pasakas, minti mįsles, savo kalbą išmarginti patarlėmis, priežodžiais. Tokie kūriniai vadinami tautosaka.
Dainose, pasakose ir kituose tautosakos kūriniuose vaizdingai piešiama žmonės ir jų buitis, o taip pat gamta. Gyvais vaizdais čia atsispindi liaudies idealai, svajonės, ne vieną šimtmetį trukusios kovos su išnaudotojais. Tautosakos kūriniai veikia vaizduotę, žadina mintis, jausmus.
Keičiantis laikams, keičiasi papročiai ir žmogus. Tačiau nauja niekada neatsiranda iš nieko, tuščioje vietoje, o yra seno ir naujo lydinys. Papročiai ir tradicijos atspindi istorines, ekonomines, socialines, kultūrines sąlygas ir žmonių tarpusavio ryšius, jų santykius su aplinka. Tos tradicijos, papročiai visada buvo svarbūs, nes atskleidžia visuomenės elgsenos, bendravimo, dvasinio gyvenimo normas ir principus, kurie, visuomenės nuomonės saugomi ir puoselėjami, yra tapę visuomenės dorovinės sąmonės forma. Nors papročius, tradicijas lemia tos visuomenės bendravimo, gyvenimo būdas, tačiau jie yra santykiškai savarankiški, pereinantys iš vienos kartos į kitą. Papročiai ir tradicijos yra būdingos ir privalomos kiekvienai asmenybei. Jas reikia žinoti, rinkti ir remtis jomis ugdant žmogų.
Liaudis iš seno siekė menine forma išsakyti savo meilę gamtai, išreikšti požiūrį į gyvenimą. Tėviškės kalneliai, javus brandinantys laukai, lankos, sodybos, žydintys sodai, miškai, kunkuliuojantys paukščių balsais ir išvingiuoti žvėrių takais, ant upelių, ežerų ir miškų šokinėjanti saulė, žvaigždėmis nusagstytas gimtinės dangus – tai ir buvo tos gijos, iš kurių kartų kartos, dirbdamos sunkų darbą, be perstojo audė nuostabius dainų posmus, kūrė pasakas, ornamentais išrašė įrankius, grindė dorovės principus.
Nors įvairiais istoriniais laikais lietuvių liaudį lenkė prie žemės baudžiavos ir rekrutų grandinės, skaudino gimtosios kalbos niekinimas, žudė marai ir karai, ji niekada nenustojo kurti, o kūryba palaikė jos gyvybingumą. Pastebėta, kad per visą žmonijos istoriją dvasinio gyvenimo ir dvasinės kultūros sfera traktuojama kaip nenykstanti vertybė, ugdanti ir palaikanti žmogiškumą, perduodanti ilgaamžę patirtį, - jos dėka įsisąmoninama žmogaus gyvenimo prasmė.


Istorinis liaudies patyrimas aprėpė įvairiais jaunosios kartos ugdymo sritis, tačiau bene ryškiausiai iš praktiškojo gyvenimo patirties išplėtotas dorovinis ir darbinis rengimas. Žmonės tradiciškai jautė būtinumą ugdyti vaikų dorovines savybes, nes jos atitinka prigimtį. ,, Javas vertinamas pagal derlingumą, upė pagal vandens skaidrumą, o žmogus pagal dorumą". Doras gyvenimas yra svarbiausia vaiko dvasinio tobulinimo sąlyga. Vaikas yra tiek žmogus, kiek jam įdiegti žmoniškumo pradai. Ne kiekvienas vaikas sugeba reikštis protinėje sferoje, tačiau visi turi išaugti dorais žmonėmis.
Keitėsi istorinis dorovės turinys, tačiau gyvenime yra pastovus elgesio kodeksas, bendražmogiškosios vertybės. Liaudies pedagogikos vertė ir slypi gebėjime išsaugoti dorovines, estetines normas, kaip šventas, pastovias vertybes. Šis pastovumas reiškėsi ne tik elgesio normų kartojimusi, bet ir jų pritaikymu skirtingomis šeimos sąlygomis. Šeimoje vaikui individualiai perduodama tai, ką saugojo ir brangino seneliai, proseneliai. Atskira šeima ar šeimų kategorija, atsižvelgdama į vyraujantį demokratinį ar autoritarinį santykių tipą, akcentuoja tradicinės dorovės išsiugdymo būtinumą, sustiprina ar sušvelnina dorovinius reikalavimus. Tačiau iš kartos į kartą perduodamas ne šeimos aplinkybių suponuotas konkretus poelgis, o sektinas elgesio etalonas, principas. Ši liaudies išmintis siejasi su K. Ušinskio teiginiu, kad galima perimti ne pačią patirtį, o mintį, idėją, išplaukiančią iš patirties.
Istorinė vaikų ugdymo praktika buvo grindžiama darbu, tradicijomis. Darbinis auklėjimas neatsiejamas nuo paties darbo proceso ( Pavyzdžiui, ,,Žodžiais kailinių nepasiūsi", ,,Kas daug šneka mažai daro", ,,Daugiau dirbk, mažiau kalbėk"). Liaudis žodžiais nesisvaido, mintis sakoma apmąstyta, išjausta ( ,,Ženk žingsnį ir žiūrėk, sakai žodį ir galvok"). Darbo vaidmuo vaikui toks svarbus (,,Žmogus sutvertas dirbti kaip paukštis skraidyti"), kad tampa svarbiausiu vaiko amžiaus periodizacijos kriterijumi.
Tautosakoje reiškiamas dėmesys vaikų amžiui sutapo su valstietijos auklėjimo praktika, kurios esmė – nevienodo sudėtingumo užduočių skyrimas nevienodo amžiaus vaikams. Pradedama mokyti nuo elementarių dalykų ir mokoma per kelis vaiko amžiaus tarpsnius tol, kol jis susidaro tvirtus darbo, elgesio, bendravimo įgūdžius. Vaikų įpratinimas dirbti (,,Lenk medį kol jaunas"), kaip ir visas jo brendimas, yra nuoseklių pastangų rezultatas, tad nė vieno žmogaus parengimo etapo negalima praleisti (,,Ji verpt nemoka, o austi rengias").
Darbas glaudžiai siejamas su žmogaus dora, darbiniu gyvenimo būdu, be kurio vaikas negali tobulėti dvasiškai. Liaudies žodinėje kūryboje ir patyrime žmoniškumo pergalė prieš visa tai, kas nežmoniška, iškeliama kaip svarbi ugdymo sąlyga. Darbe slypi dorovingumo ugdymo galimybės. Tik iš savo triūso gyvendamas, žmogus sukuria darnius tarpusavio santykius. Šiuo požiūriu liaudies pedagogika įgyja etikos pobūdį. Jos esmė – tai darbo ir dorovingumo vienybė, iš kurios kyla doroviniai reikalavimai jaunajai kartai – ugdykis iš mažens darbštumą, sąžiningumą, teisingumą, gerbk vyresnįjį, padėk silpnesniam, užjausk nelaimėje, saugok savo garbę ir ktVisus dorovinius poelgius sieja žmoniškumas. Būtinybė jį ugdyti išplaukia iš liaudies pasaulėjautos – branginti visa, kas mus supa – augalus, žemę, gyvūnus, o ypač žmones. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2006-12-08
DalykasPedagogikos referatas
KategorijaPedagogika
TipasReferatai
Apimtis13 puslapių 
Literatūros šaltiniai0
Dydis25.35 KB
Autoriusrita
Viso autoriaus darbų1 darbas
Metai2006 m
Klasė/kursas0
Švietimo institucijaPanevėžio kolegija
Failo pavadinimasMicrosoft Word Tautosakos vaidmuo vaiku ugdyme [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 13 puslapių 
  • Panevėžio kolegija
  • 2006 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
+3
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą