Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Pedagogika>Vaiko gerovės samprata mokslinėje ir teisinėje literatūroje
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Vaiko gerovės samprata mokslinėje ir teisinėje literatūroje

  
 
 
123456789
Aprašymas

Įvadas. Vaiko gerovės samprata. Vaiko gerovės sąvokų aiškinimas norminiuose aktuose. Vaiko gerovės užtikrinimo galimybės Lietuvoje ir užsienio šalyse. Išvados.

Ištrauka

Jau nuo pat nepriklausomybės atkūrimo Lietuva, kaip ir didžioji dalis kitų pasaulio valstybių, bandė sukurti saugesnį pasaulį vaikams ir užtikrinti geresnę jų ateitį. Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis nėra tolygus vaiko gerovės atžvilgiu. Norint pasiekti geresnių rezultatų vaiko gerovės politikoje, Lietuvoje pradėtos kurti socialinės institucijos, buvo tikslinamos vaiko gerovės sąvokos, susikūrė vaiko teisių apsaugos tarnybų tinklas, į vaiko gerovės sistemą aktyviau įsitraukė nevyriausybinės organizacijos, mokyklose, kitose ugdymo institucijose steigiami socialinių pedagogų etatai. Tačiau šiuo metu, vaikų padėtis tiek Lietuvoje, tiek ir visame pasaulyje nėra tokia gera kokios norėtųsi. Vis didesnė dalis vaikių patiria socialinę atskirtį, todėl šiandien yra ypač aktualu kalbėti ir diskutuoti apie vaiko gerovę ir ją pasiekti trukdančias problemas.
Tik, kad ir kaip būtų siekiama panaikinti vaikų socialinę atskirtį įtakojančius veiksnius, kokybiškos vaiko gerovės vis nepavyksta pasiekti. Tam didelės įtakos turi sparčiai kintančios socialinės politikos ir socialinės apsaugos tendencijos. Tuo tarpu visuomenė nėra pasirengusi greitai adaptuotis prie naujų gyvenimo keliamų socialinių problemų. Taip pat socialiniai ir ekonominiai pokyčiai, visuomenės anonimiškumas susilpnino šeimos ir bendruomenės atsakomybę už vaiką. Tai tapo ypač nepalankiu veiksniu, siekiant kokybiškesnės vaiko gerovės. Visuomenėje vaikai dėl savo socialinio nebrandumo yra labiausiai pažeidžiama grupė, todėl kyla daug problemų dėl socialinės vaikų gerovės ir jos apsaugos. Šiomis dienomis žmonės yra raginami nelikti abejingais vaikų problemoms, to yra siekiama per organizuojamas įvairias akcijas vaikams, kurių metu norima bent kažkiek prisidėti prie vaikų gyvenimo gerovės pagerinimo.
Tačiau, kad ir kaip bebūtų stengiamasi išspręsti vaikų gerovės pagerinimo klausimą, socialinės politikos veiksmingumas iki galo niekada nebus pasiektas ir situacija dėl vaikų gerovės teigiama linkme, ženkliai nepasikeis.


XX amžiaus antrosios pusės Vakarų ir Rytų žmogaus teisių kovotojai smurta prieš vaikus pradeda analizuoti kaip pasaulinę, visuomeninę problemą, teigdami, kad smurtas prieš vaikus nėra privatus šeimos reikalas, kad kiekvienas smurtininkas turi būti įvardytas, visuomenės pasmerktas ir patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Smurtas prieš vaikus išskiriamas kaip atskira, ypatinga problema, kurią reikia nedelsiant spręsti. Pirmą kartą apie išskirtinę vaikų padėtį tarptautinėje bendruomenėje garsiai prabilta po Pirmojo pasaulinio karo. Pirmoji šalis, rimtai susirūpinusi vaikų teisinio statuso įtvirtinimu ir elgesio su jais humanizavimu, buvo Didžioji Britanija. Šioje šalyje 1919 m. įsteigta pirmoji pasaulyje vaikų teisių gynimo organizacija – sąjunga "Gelbėkit vaikus", o jos steigėja Eglantyne Jelk parengė ir 1923 m. paskelbė pirmąją Vaiko teisių deklaraciją. Šį dokumentą 1924 m. patvirtino Tautų Sąjunga. Deklaracija tapo pirmuoju oficialiu tarptautiniu dokumentu, skirtu vaiko teisių apsaugai. Tuo būdu pradėtas skirti didesnis dėmesys vaiko gyvenimo gerovei. Kaip pažymi Wend W. R. (1993), valdžios iniciatyva rūpinimosi vargšais sistemos pirmiausia pradėtos kurti Prancūzijoje, Lione 1531 metais. Pagalbos priemonės tapo drausminančiomis, nes buvo draudžiama elgetauti tam tikrose vietose. XVIII-XIX a. Europoje paplitus samdomajam vaikų darbui, plačiai suklestėjo žiaurus elgesys su vaikais. Šiuo laikotarpiu ypač iškyla bendrosios pedagogikos vaidmuo, nes ji siekia disciplinos, ugdo savimonę. Renesanso laikotarpiu šeimos funkcionavimas įgavo brandesnę formą – tėvai atsisakė patriarchalinės teisės į vaiko gyvenimą ar mirtį. Pradėtas teikti dėmesys vaikų lavinimui, pabrėžiamos tėvų alternatyvios poveikio priemonės vaikams – meilės ir asmeninio pavyzdžio rodymas, o ne fizinis smurtas bei nuolatinė baimė. Vaiką imta pripažinti unikalia būtybe, turinčia savitus poreikius ir teisę juos realizuoti.
Vaiko gerovę mes suprantame kaip socialinį pedagoginį procesą, kuris plečia vaikų pasirinkimo galimybes. Rinktis vaikai gali iš begalinio skaičiaus alternatyvų, tačiau kiekvienas vaikas pirmiausia turi turėti galimybę sveikai ir sočiai pavalgyti, gyventi saugioje aplinkoje, turėti galimybes gauti žinių ir tobulinti savo sugebėjimus.
Pasak Kvieskienės G. (2003), gerovė yra organizuota socialinių paslaugų ir institucijų sistema, sukurta padėti individams ir grupėms pasiekti patenkinamus gyvenimo, sveikatos ir asmeninių bei socialinių ryšių standartus, kurie leistų jiems išplėtoti visus gebėjimus ir pagerintų jų gyvenimo kokybę atsižvelgiant į jų šeimų ir bendruomenės poreikius. Kiek kitaip mąstė Jovaiša L. (1993), jis gerove laikė žmonių materialinio ir dvasinio turtingumo būklę. Dar gerovė gali būti apibūdinama kaip gera sveikatos būklė ir aprūpintas gyvenimas; grupės ar visuomenės geros (pirmiausia materialinės) padėties palaikymas, ypač įstatymais ir socialinio pobūdžio priemonėmis. Vaiko gerovė sietina su socialinės politikos samprata. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2007-05-22
DalykasPedagogikos referatas
KategorijaPedagogika
TipasReferatai
Apimtis8 puslapiai 
Literatūros šaltiniai17
Dydis21.3 KB
Autoriusieva
Viso autoriaus darbų1 darbas
Metai2007 m
Klasė/kursas1
Failo pavadinimasMicrosoft Word Vaiko geroves samprata mokslineje ir teisineje literaturoje [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

  • 2012-11-20 IP: 78.61.96.245
    kristute027 sako

    Nelabai patiko, nes neaišku kurios pastraipos yra kokio autoriaus...

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 8 puslapiai 
  • 1 Klasė/kursas
  • 2007 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą