Vienas vsarbiausių švietimo reformos Lietuvoje uždavinių – ekologinio ugdymo plėtotė.
Pedagogai, įgyvendindami ekologinio ugdymo uždavinius ir tikslus, atsižvelgs į didėjantį vaikų atotrūkį nuo natūralios gamtos, į gamtos saugojimo ir puoselėjimo įgūdžius, į tyrinėjimų natūralioje naplinkoje patirtį ir sieks, kad vaikai pajustų gamtos vientisumą ir harmoniją, numatytų savo veiksmų padarinius gamtai bei jų grįžtamąjį poveikį, kad ne vartotojo požiūris į gamtą, o pagarba gyvybei ir atsakomybė už ją taptų jų vertybine nuostata, kad vaikai gebėtų apginti savo principus ir taikytų juos kasdienėje ir buitinėje profesinėje veikloje.
Vaikų darželių programa "Vėrinėlis", nusakydama tiriamosios pažinties veiklos "Aš ir gamta" tikslus, vertybines nuostatas, pateikia pozityvų gamtos ir žmogaus santykį: "...pasijusti gamtos dalimi, pajusti pagarbą gyvybės įvairovei, paslaptingumui ir šventumui", "...padėti prisiimti dalį atsakomybės už šalią esančių gyvūnų ir augalų gyvybės išsaugojimą" ir kt.
Gamtosaugos būtina sistemingai mokyti. Reikia siekti, jog visi visuomenės sluoksniai suprastų savo atsakomybę, aktyviai dalyvautų gamtosauginėje veikloje. Gamtosaugos žinios padeda formuoti sąmoningą pilietį, kuris rūpinasi savo darbo bei buities aplinka ir pats kiek gali stengiasi tą aplinką gerinti.
Gamtosauginis švietimas – tai nepertraukiamas procesas, kurio pagrindinė grandis yra ikimokyklinio ugdymo įstaigose.
Gamtomokslinis švietimas glaudžiai siejasi su gamtosauginiu švietimu. Gamtosaugos žinias skleisti neįmanoma, kai nėra gerai paruoštų, kvalifikuotų specialistų, gerai susipažinusių su gamtosaugos pagrindais.
Teigiamas žmogaus ir gamtos santykis – tai žmogaus charakterio, jo dorovės pagrindas. Deja, nepadės net griežčiausi įstatymai, jei meilė ir pagarba gamtai nepavirs vidine mūsų krašto žmonių būtinybe. Tas bruožas atsiranda ne iš karto, jis turi būti skiepijamas nuo mažens. Dorovinis, patriotinis ir visoks kitoks ugdymas neatneš naudos tol, kol tarp kitų svarbiausių dalykų neįdiegsime šventos pagarbos medžiui, vandeniui, akmeniui. Šiandien jau neužtenka faunai tik paviršutiniško humaniško jausmo, kurį pamažu įdiegiame. Švelnios, aktyvios globos laukia mūsų flora, reti nykstantys augalai, žaliasis kilimas miesto skveruose, gyvenvietėse.
I. Gamtosauginis ugdymas vaikų darželyje: turinys ir principai
Jau pirma ikimokyklinio auklėjimo programa (1932) pabrėžė, kad reikia ugdyti meilę gamtai. 1932 – 1953 m. ikimokyklinio auklėjimo programos labiau akcentuoja gamtos pažinimo medžiagos reikšmę ateitiniam, doroviniam auklėjimui (atkreipiamas dėmesys į gyvūnų ir augalų saugojimą), auklėjimo programa vaikų darželiams (1981) rekomenduoja įvairiapusę vaikų veiklą supažindinant juos su gamta. Ji pabrėžia, kad gamtos pažinimo žinios turi padėti vykdyti auklėjamuosius uždavinius.
Gerinti šios srities darbą vaikų darželiuose padeda metodiniai straipsniai, kuriuos rašo mokslininkai bei praktikai – vaikų darželio pedagogai. Tie straipsniai spausdinami žurnaluose "Vaikystė", "Lututė", "Penki", "Žvirblių takas", "Bitutė" ir kt. Daugelis straipsnių kelia tokius ugdymo uždavinius: jei nori globoti ir tausoti gamtą, reikia pažinti ją per savo praktinę veiklą. Specialūs vaikų supažindinimo su gamta tyrimai įtikinamai parodė, kad vyresnio įkimokyklinio amžiaus tvirtas gamtosauginis požiūris gali būti išugdytas tik nuolat juos supažindinant su gamta ir jos dėsniais. Praktinė veikla, kuri remiasi gamtos pažinimu, yra "aktyvios meilės" gamtai pagrindas. Ankstyvojo ugdymo programa "Vėrinėlis", etninio ugdymo grupės "Po tėviškės dangumi", priešmokyklinio ugdymo bendroji programa bei standartai daug dėmesio skiria žmogaus ir gamtos santykiams, ekologinei kultūrai.
Programos rekomenduoja:
Pirmoje jaunesnėje grupėje: skatinti natūralų domėjimąsi gamtos reiškiniais, suteikti vaikams malonius išgyvenimus gamtoje, sudaryti sąlygas pastoviau stebėti gamtos reiškinius, augalus, gyvūnus, žiūrėti, kad vaikai nebijotų smulkių gyvūnų, neskriaustų jų.
Antroje jaunesnioje grupėje: išmokyti domėtis ir džiaugtis gamtos reiškiniais, jų nebijoti, skatinti vaikų domėjiomąsi ir rūpinimąsi visu tuo, kas gyva. Išmokyti pažinti daržoves, vaisius, rengti parodėles (miško, sodo, daržo gėrybių), atkreipti dėmesį į gamtos grožį atskirais metų laikais, ugdytį meilę gamtai. Pavasarį vaikai mokomi neskinti nieko be reikalo.
Vidurinėje grupėje: toliau ugdyti domėjimąsi gamta, išmokyti savarankiškai rūpintis gyvūnais, prižiūrėti, stebėti augalus, stebėti augalų ir gyvūnų gyvenimą, suprasti, kad žmogus turi rūpintis augalais ir gyvūnais. Ugdyti vaikų sugebėjimą gerėtis gamta ir įvairiais metų laikais. Tuo pagrindu ugdyti meilę gamtai, estetinius jausmus ir pastangas, atsargiai elgtis su jos objektais. Įpratinti, kad vaikai neskriaustų jokio gyvio, nežalotų augalų (pavasarį - nieko be reikalo neskinti, kas nuskinta – pamerkti). ...
Ekologinis ugdymas ikimokyklineje istaigoje [speros.lt].doc