Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Pedagogika>Liaudies pedagogika
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Liaudies pedagogika

  
 
 
1234567891011121314151617181920
Aprašymas

Asmenybės ugdymas. Vertybių skiepijimas. Liaudies auklėjimas. Tautosakos kūrinių analizavimas išryškina socializacijos tikslą. Tautosakos reikšmė ugdymui. Vaiko socializacijos siekiai. Patarlės ir priežodžiai. Liaudies posakiai. Liaudies muzika. Lietuvių dainų pasaulis. Motinos gebėjimas suprasti vaiko poreikius. Pasakų reikšmė. Padavimai ir papročiai. Tradicijos ugdo ir išsaugo šeimą. Priedai (9 psl.)

Ištrauka

Asmenybės ugdymas- visuomenės sukauptos patirties perdavimas, taip pat praktiškas asmenybės rengimas visuomeniniam gyvenimui tam tikros epochos, visuomenės gyvenimo ir veiklos sąlygomis. Visuomenės gyvenimas, jos vystymasis daug priklauso nuo ugdymo sėkmės, o pats ugdymas atsirado dėl visuomenės poreikio perduoti jaunajai kartai savo sukauptą ir apibendrintą patirtį, kurią ji privalėjo ne tik išsaugoti, bet ir papildyti bei tobulinti. Nauja niekada neatsiranda iš nieko, tuščioje vietoje, tai yra seno ir naujo lydinys. Nuo seno visuomenė savo patirtimi siekė tobulinti jaunosios kartos fizines, protines galias, doroviškai ją lavinti. Tik šio poreikio dėka atskiros tautos įgijo savitų nacionalinių bruožų, ištobulino juos ir šimtmečiais išsaugojo. Taigi, jokia kultūra negali atsirasti ir gyvuoti be ugdymo, o esamos kultūros lygis rodo, kokio lygio joje yra ugdymas.
Tėvai, seneliai ir proseneliai nuolat skiepijo vaikams doros, gėrio, grožio ir žmogiškumo vertybes, be kurių negali egzistuoti jokia visuomenė. Praeities ir šiuolaikinio ugdymo santykį labiausiai išreiškia liaudies pedagogika. Tai ne mokslas ar teorija, tai istorinėje raidoje įvairių žmonių sukauptos žinios, idėjos, metodai, kuriais naudojosi ir naudojasi žmonės, auklėdami jaunąją kartą. Per tradicinį patyrimą, atmintyje fiksuotus stereotipus liaudis kaupė ir perteikė pedagoginę išmintį, kurioje atsispindi pastangos išugdyti pilnavertį, atitinkantį liaudies lūkesčius ir idealą žmogų. Liaudies pedagogika yra vienas iš svarbiausių veiksnių, kuriančių kultūrą, nes čia nėra nė vienos ugdymo krypties ar ugdymo priemonių, kurios nebūtų nukreiptos į tautiškumą. Vaikas nuo pat mažens yra prisirišęs prie savo etninės aplinkos ir mokosi ją branginti. Jis pradeda perimti liaudies kultūrą per gimtąją kalbą, tautosaką, tradicijas, papročius ir tikėjimą. Etninė vaiko aplinka po truputį tampa jo dvasios būsena. Visa tai, ką jis mato ar išgyvena išlieka jo atmintyje, įtakoja jo charakterį. Vaikui užaugus ir subrendus savoje etninėje aplinkoje, sukauptas patyrimas garantuoja kultūros tęstinumą. Kiekviena karta tęsia ankstesnių kartų gyvenimo būdą, perima įpročius, elgesio normas, moralės principus. Žmogus, pasiėmęs iš senosios kartos sukaupto lobyno tai, kas jam labiausiai tinka, tampa besikuriančios visuomenės nariu.
Liaudies auklėjimas yra kur kas įtaigesnis, negu oficialusis- mokyklinis, nes jis yra grindžiamas veiksmų ir veiklos logika, ugdymo rezultatais, poveikiu auklėtiniams, taikliais posakiais, kurie buvo šimtmečius šlifuojami, pamokymais, dainomis, pasakomis, geru suaugusiųjų, ypač tėvų, pavyzdžiu. Čia vengiama moralizavimo, didaktikos ir panašių poveikio būdų. Labai svarbu liaudies pedagogikos idėjas ir patirtį sieti su teorinės pedagogikos mokslinėmis idėjomis. Liaudies ugdyme aktualu ne tik savo praeities pažinimas, bet ir žmogaus ryšys su gamta, kitu žmogumi, darbu ir net pačiu savimi.
Analizuojant tautosakos kūrinius, išryškėja svarbiausias liaudies pedagogikos socializacijos tikslas- išugdyti visapusiškai tobulą žmogų. Bendruomenė pasitelkusi savo fizinę, protinę, socialinę, dorinę patirtį, siekia, kad jaunuomenė gautų viską kas jai geriausia ir būtų išugdyta jų idealą atitinkanti karta. Tačiau perduodama patirtis priklauso nuo laikmečio, atitinka jo reikalavimus. Anksčiau tėvai vaikus mokė žemės ūkio amato, o dabar tai nebėra taip aktualu, nes agrarinę visuomenę keičia kibernetinė, žingeidi visuomenė. Prie šio, galima sakyti pagrindinio tikslo, galima pridėti ir šalutinį- vaiko parengimą gyvenimui, nes jis yra besikuriančios visuomenės narys, kurios ateitis priklauso nuo gaunamo liaudies praeities patyrimo.
Liaudies pedagogika išsaugojo dorovines, estetines normas kaip šventas ir pastovias vertybes. Vaikai nuo mažens buvo mokomi meilės ir pagarbos gamtai, darbui, kitam žmogui, o ypač vyresniesiems bei meilės savo tėvynei. Tad vienas iš liaudies pedagogų uždavinių buvo perduoti šias vertybes jaunajai kartai. Šiais laikais, kibernetinėje visuomenėje gyvenantis žmogus vis mažiau atsižvelgia į šias vertybes, o nedorovingumas neigiamai atsiliepia ne tik pačiam individui, ar jo šeimai, bet ir visai visuomenei. Kiti nemažiau aktualus liaudies ugdymo uždaviniai, tai įvesti jaunuomenę į kultūrinį visuomenės gyvenimą, rengti jį veiklai ir tėvystei.
Vaiko socializacijos siekiai nebuvo išsakomi tiesiogiai, viskas slėpdavosi tautosakoje- patarlėse, pasakose, dainose, priežodžiuose, kurią skleisdavo vyresnieji, patyrę šeimos nariai. Tad būdavo sakoma "ką senieji pasakys, tai jaunieji nepadarys", "žilo plauko, sveikas protas". Senolių žodis buvo gerbiamas ir atsimenamas visą gyvenimą. Liaudies žodinė kūryba svarbi pedagoginė priemonė, padedanti drausminti vaikus, mokyti juos gyventi pagal tam tikrus moralės principus ir taisykles. Šioje kūryboje glūdi neišsemiama žmogaus ugdymo išmintis, atsispindi šimtmečiais puoselėtos pažiūros, vaikų auklėjimo tradicijos. Iš tautosakos liaudies pedagogas atrenka tai, kas atitinka jo ugdymo poreikius. Vaiko protiniam lavinimui labiausiai tinka mįslės, fiziniam lavinimui- žaidimai, dvasiniam, estetiniam lavinimui- pasakos patarlės ir dainos.
Tautosakoje reiškiamas dėmesys vaikų amžiui sutapo su valstietijos auklėjimo praktika, kurios esmė – nevienodo sudėtingumo užduočių skyrimas nevienodo amžiaus vaikams. Pradedama mokyti nuo elementarių dalykų ir mokoma per kelis vaiko amžiaus tarpsnius tol, kol jis susidaro tvirtus darbo, elgesio, bendravimo įgūdžius. Vaikų įpratinimas dirbti (,,Lenk medį kol jaunas"), kaip ir visas jo brendimas, yra nuoseklių pastangų rezultatas, tad nė vieno žmogaus parengimo etapo negalima praleisti (,,Ji verpt nemoka, o austi rengias"). ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2008-04-18
DalykasPedagogikos referatas
KategorijaPedagogika
TipasReferatai
Apimtis19 puslapių 
Literatūros šaltiniai14
Dydis36.61 KB
AutoriusRagana
Viso autoriaus darbų6 darbai
Metai2007 m
Klasė/kursas3
Mokytojas/DėstytojasAlifanovienė
Švietimo institucijaŠiaulių Universitetas
FakultetasSocialinės gerovės ir negalės studijų fakultetas
Failo pavadinimasMicrosoft Word Liaudies pedagogika [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 19 puslapių 
  • Šiaulių Universitetas / 3 Klasė/kursas
  • Alifanovienė
  • 2007 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą