Lietuvos pradinių mokyklų pedagogai dažnai susiduria su vaikų drovumo problema. Drovumo sampratos ir teikiamų pagalbos būdų tema yra nauja ir mažai tyrinėta, todėl šia tema aktualu rašyti. Drovumas mažina arba stabdo vaikų veiklumą, sugebėjimą prisitaikyti prie sąlygų, atima sugebėjimą ką nors sukurti ar sugalvoti. Drovus vaikas negali atsiskleisti, nes negali būti savimi, bijo atkreipti dėmesį į save, nuvertina save. Su drovumo problema yra mažai arba visai nedirbama, nes trūksta informacijos. Taip pat nėra sudaryta darbo metodų, specialių ugdymo programų droviems vaikams, pagal kurias galėtų dirbtų drovių mokinių tėvai ir mokytojai. Todėl mokyklose reikalinga socialinio pedagogo intervencija tam, kad jis įtikintų aplinkinius ir tėvus, kad reikalingas visų bendras darbas, supažindintų su drovumo problemomis. Supažindintų su darbo metodais, leidžiančiais efektyviai spręsti problemas, kylančias dėl drovių vaikų nepageidaujamo elgesio.
Šiame darbe siekiama apibrėžti pagrindinius drovumo apibūdinimus, išanalizuoti drovumo priežastis ir jo atmainas. Taip pat išsiaiškinti droviems vaikams taikomus ugdymo metodus, kuriuos teikia tėvai, mokytojai ir socialiniai pedagogai.
Gauti rezultatai padės išsiaškinti drovumo supratimą, pagrindinius drovių vaikų charakterio bruožus ir jų elgesį. Padės išanalizuoti droviems mokiniams teikiamus pagalbos būdus. Remdamasi gautais duomenimis galėsiu palyginti pedagogų ir tėvų supratimą apie drovius vaikus. Taip pat galėsiu palyginti pedagogų ir tėvų drovuoliams taikomus ugdymo metodus.
Darbas skiriasi nuo kitų šios srities darbų tuo, kad tyrime pedagogai ir tėvai išsako savo nuomonę apie drovaus vaiko supratimą. Atkreipiamas dėmesys į drovuoliams taikomus ugdymo metodus, kurie orientuos tėvų, mokytojų ir socialinių pedagogų bendrą veiklą į tikslingą pagalbos droviems vaikams būdų pasirinkimą.
1.1.1. Drovumo apibūdinimas. Stebėdami vaikus pastebime tarp jų įvairiausius skirtumus. Skirtumus pastebime ne tik išvaizdoje, bet ir jų elgesyje. Vieni vaikai aktyvūs, linkę bendrauti, kiti nedrąsūs ir drovūs. Vieni atrodo yra gimę būti triukšmadariais, o kiti linkę pasilikti vieni su savo mintimis.
Yra pateikta įvairių drovumo apibūdinimų, tačiau nei vienas iš jų nebus tikslus ir visaapimantis, o palies tik tam tikrą aspektą. Remiantis R. Peters (1997) apibrėžimu: "drovumas yra stiprus paveldimas bruožas. Tai vienas iš esminių bruožų, kurie turi įtakos žmogaus asmenybei visą gyvenimą." (R. Peters, 1997, p. 110). Drovumas daro įtaką vaikų elgesiui, todėl drovius vaikus lengva pažinti iš jų elgesio. Jie vengia akių kontakto, šneka pašnibždomis, nedrąsiai šypsosi, o mimika beveik nesikeičia. R. Žaržojūtė (2004) teigia, kad maždaug 20 proc. drovuolių trūksta socialinių įgūdžių. Jie ne visada žino, ką pasakyti ar parodyti, kaip ir kada tam tinkamas metas. Drovūs vaikai dažnai bijo būti bendraamžių atstumti, mano, kad viskas, ką pasakys, bus neprotinga ir ne vietoje, todėl mokykloje, darželyje būna nedrąsūs ir tylūs.
Atlikto tyrimo rezultatai (Masten, Morison, Pellegrini, 1985) parodė, kad "jautrūs–drovūs-izoliuoti vaikai yra labai nedrąsūs, sunkiai susidraugauja, paprastai yra liūdni, niekas jų neklauso, lengvai įsižeidžia, mieliau žaidžia vieni, nei su kitais vaikais" (R. Žukauskienė, 1997 cit. pgl. Mokslo darbai, 1997, Nr. 16, p. 89).
Kaip teigia E. Kretschmer (1997) drovūs vaikai, kurie jaučia didžiulį savarankiškumo poreikį, nepasitiki savimi, vengia bendrauti, nenori būti globojami – jie sugrįžta patys į save. Taip sakant jie jaučia, galvoja ir veikia atsižvelgdami tiktai į save. Dažnai drovuoliai jaučiasi nesuprasti, truputį kitų atstumti, nejaučia bendrumo. Jiems atrodo, kad yra neįdomūs ir nesvarbūs. Todėl daugelis tokių vaikų yra vieniši, nes norint susidraugauti dažnai reikia šiek tiek rizikuoti, o nedrąsiems vaikams tai tiesiog nesiseka.
Vieniems drovūs vaikai atrodo snobiški, kitiems atsiskyrėliai ar net šiek tiek keisti. Kadangi, drovūs vaikai bijo atkreipti dėmesį į save. Jie mano esą "nematomi". "Jei toks vaikas atsiranda dėmesio centre, visa jo esybė susitraukia, žemė susverdi, o balsas ataidi iš peliuko didumo stygų" (cit. pgl. M. Snyder, R. Snyder, R. Snyder, jaun., 2002, p. 23). Nors įdomu, kad namie ir tarp artimų draugų tie patys drovūs vaikai dažnai atsipalaiduoja ir atsiskleidžia, kokie iš tiesų yra. Kai tik išnyksta socialinis nerimas, jie būna sąmoningi ir kūrybingi. Bet susidūrę su nepažįstama bendraamžių grupe, jie tampa tylūs, nerangūs, bailūs, kad gali būti pastebėti ir galbūt išjuokti. Fiziologiniai testai parodė, kad jautrių vaikų būna aukštas ir nepastovus pulsas, jautri nervų sistema. Nedrąsūs ir drovūs vaikai, susidūrę su nauja ar nepažįstama situacija, yra stipriau fiziologiškai sužadinami (B. Bruno, 1991).
Australijos mokslininkai (Mokslo darbai, 1997) nustatė, kad drovieji labai stipriai išgyvena dėl tikrų ar menamų savo trūkumų, nuolat kremtasi, įtardami neigiamą aplinkinių nuomonę apie juos, kontroliuoja savo elgesį ir būna įsitempę. Bijo suklysti, pasirodyti kvailais, pasielgti ne taip, kaip iš jų tikimasi.
Drovus vaikas negali atsiskleisti, nes negali būti savimi. Jam visą laiką atrodo, kad yra blogesnis už kitus ir kad visi, kuriuos jis sutinka savo kelyje, šitai žino. Todėl jis negali liautis stebėjęs savęs, analizavęs kiekvieno menkiausio savo poelgio. U. Mielke (1997) teigia, kad paprastai drovūs vaikai yra jautrūs kitiems, nors kai kuriems kartais pavyksta užsimaskuoti - kad ir užsidėti pasipūtėlio, nedraugingo ar išdidaus vaiko kaukę.
Ne visada drovumas yra apibūdinamas tik neigiamomis asmenybės savybėmis. M. Zentner (1993) išskiria teigiamas drovuolių savybes, tokias kaip: nepriklausomi, mėgsta atsiriboti, labiau tiki patys savimi ir saugo save, linkę į tikslius darbus. ...
Drovus vaikas samprata ir pagalbos budai mokykloje [speros.lt].doc