Vyresniųjų mokinių dvasingumo raiškos tendencijos

Įvadas. Dvasinio ugdymo tikslai ir uždaviniai vyresniame mokykliniame amžiuje. Santykiai su tėvais. Santykiai su mokytojais. Santykiai su draugais ir savimi.

Nemažai autorių XX amžių pavadina dvasinės negalios, dvasinio nuosmukio, dvasinio nuogumo ar stingstančių sielų laikotarpiu, jo žmogų – šalusios žmogumi. Žmonės jaučiasi lyg nevisaverčiai, antrarūšiai asmenys. Jie negeba prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų, jaučiasi atstumti, išgyvena nusivylimą, nevertina savo tapatumo.
Lietuvoje auklėjimui taip pat skiriama nepakankamai dėmesio. Nors klasikinėje Lietuvoje pedagogikoje auklėjimas laikomas pagrindine ugdymo funkcija, bet po nepriklausomybės atkūrimo pastebima tendencija labiau pripažinti pragmatinę edukologijos kryptį, kai auklėjimas keičiamas įvairiomis mokymo ir mokymosi technologijomis. Lietuvoje matoma tendencija atmesti kai kurias tradicines vertybes, kartu iškreipti tikrąją auklėjimo paskirtį bei esmę ir tuo apsunkinti žmogaus kaip asmens augimą. Auklėjimo teorijos objektas yra vertybių funkcionavimo, perdavimo ir perėmimo procesas. Tačiau "jos objektyvų pobūdį dalis mokslininkų bei ugdymo praktikų bando neikti", - sako auklėjimo teoretikas B. Bitinas. Tuo tarpu ugdymas aksiologija, nagrinėjanti vertybių funkcionavimų ugdomosios veiklos tikslų ir turinio lygmenimis, įrodo, kad vertybės – savarankiškos pedagoginės būties komponentas, ir pagrindžia auklėjimo teoriją. "Tas aktas, kad ugdymo realybės struktūroje vertybės funkcionuoja kaip savarankiškos jos komponentas, iškelia klausimą apie paties ugdymo vertingumą, reikšmingumą individui, visuomenei bei žmonijai"
Svarbiausias tikslas – atskleisti auklėjimo, kaip teorinės bei empirinės realybės, bruožus ir optimizavimo prielaidas vyresniame mokykliniame amžiuje.

Santykiai su žmonėmis – išskirtinė dvasingumo raiškos sritis, nes tik tarp žmonių įmanomas abipusis dvasinis sąlytis. Kai šie santykiai sutrinka ar net iš viso nutrūksta, žmogus tartum netenka gyvenimo prasmės, susvetimėja, kitaip ima žiūrėti ir į patį save. Pasikeitęs santykis su savimi lemia asmens santykius su kitais žmonėmis.


Atsižvelgus į konkrečius vyresniųjų mokinių vertybių internalizacijos ir santykių ypatumus ,galima tiksliau apibrėžti dvasingumo ugdymo tikslus bei uždavinius šiame amžiaus tarpsnyje.
Bendrasis dvasingumo ugdymo tikslas gali būti taip formuojamas: padėti vyresniesiems mokiniams internalizuoti esmines dvasines vertybes ir susidaryti jomis grindžiamus adekvačius santykius su pasauliu. Iš čia kyla daliniai dvasingumo ugdymo tikslai: 1)padėti mokiniams susiformuoti teigiamą ir sąmoningą požiūrį i esmines dvasines vertybes; 2)praturtinti jų emocinius vertybinius išgyvenimus; 3)žadinti poreikį realizuoti dvasines vertybes it ypač susikaupti teigiamą prasmingo gyvenimo patirtį. Dar labiau sukonkretinus šiuos tikslus galima taip nusakyti: padėti vyresniesiems mokiniams įprasminti ir išgyventi dvasines vertybes, aktyvinti jų apsisprendimą šiomis vertybėmis grįsti savo gyvenimą, plėtoti teigiamo elgesio patirtį.
Dvasingumo ugdymo tikslų sistemoje skiriami ir lokalus tikslai, kurie kyla iš mokyklos bendruomenės gyvenimo, kaip vienos svarbiausios auklėjimo efektyvumą nulemiančios veiksnio. Kitaip tariant, tikslai, kurie remiasi ryšio su gyvenimo idėja. ...