Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Pedagogika>Vaiko socializacija globos institucijoje
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Vaiko socializacija globos institucijoje

  
 
 
123456789101112131415161718192021222324252627
Aprašymas

Įvadas. Bendrieji socializacijos pagrindai. Socializacijos samprata ir esmė. Adaptacija ir interiorizacija, organizuota ir neorganizuota socializacija. Socializacijos esmė vaikystėje. Socialinis statusas ir vaidmuo. Vaiko kaip asmenybės socializacija. Socializacijos procesų vaikystėje specifika. Vaikų socializacijos ypatumai globos institucijoje. Ankstyvoji vaikystė (1-3 m.). Ikimokyklinė vaikystė (3-7 m.). Jaunesnioji mokyklinė vaikystė (7-12 m.). Vyresnioji mokyklinė vaikystė (12-18 m.). Išvados.

Ištrauka

XX a. pabaigoje Lietuvoje prabilta apie globos institucijose augančių (ir jose užaugusių) vaikų socialinės adaptacijos problemas, kurios gali priklausyti nuo vaikų emocinės raidos ypatumų, bendravimo įgūdžių, skurdžios socialinės patirties. Visais žmonijos egzistencijos laikais laikais buvo aktuali vaikų, neturinčių galimybių augti biologinėje šeimoje, problema. Ankstyvojo amžiaus vaikų emocinės raidos kokybei yra svarbi šeima: joje vaikas įgyja pirmą emocinę, pažinimo ir socialinę patirtį.
Šiandieninėje Lietuvoje tai tebėra aktualus klausimas, nes išaiškėja vis daugiau atviro tėvų, globėjų, nepažįstamų žmonių smurtavimo prieš vaikus atvejų. Šie įvykiai verčia susirūpinti tautos psichine sveikata, nes iškreipiami natūralūs biologiniai žmogaus prigimties dėsningumai: vietoj rūpesčio, meilės, apsaugos šeimoje vaikai yra psichiškai, fiziškai žalojami, terorizuojami ar net nužudomi. Žmogaus emocinės būsenos problema išsiplečia, įtraukia ne tik psichologus, pedagogus, specialiuosius ir socialinius pedagogus, socialinius darbuotojus, psichiatrus, teisėsaugininkus, vaikų teisių apsaugos specialistus, šeimas, bet ir aukščiausius valstybės, vyriausybės pareigūnus, įstatymų leidėjus (2).
Dėl socialinės patirties stokos ir galimybių tik ateityje tapti savarankiškais socialiniais individais ar socialinių grupių nariais, vaikai yra visiškai priklausomi nuo suaugusiųjų, kurie apsisprendžia dėl vienokių ar kitokių vaikų gyvenimo sąlygų, jų psichinės, socialinės, kultūrinės raidos krypties. Tokiu būdu ugdant vaikus galima suformuoti ištisą kartą socialiai visaverčių ar nevisiškai visaverčių žmonių. Tai daugiausia priklauso nuo socializacijos ir ugdymo procesų turinio ir sąveikos pobūdžio vaikystėje.
Socializcijos procesai vaikystėje ypatingi. Jie gali būti interpretuojami vaiko vidinės brandos procesų, asmenybės, individualybės sklaidos fone, kai vaikas pradeda reikštis kaip individas, atspindintis jam artimą ir reikšmingą aplinką. Todėl labai svarbu, kad vaikystės periode individualizacija ir socializacija būtų vientisi, vienas kitą papildantys procesai ir kad vaiko
tapsmas visuomenės, žmonių bendrijos ar grupės nariu būtų lydimas individualizacijos procesų, kurie vaiku padeda išsiskirti iš kitų individų ir sudaro galimybes likti skirtingam.
Todėl vaikystėje socializacija negali būti siejama vien tik su bendraisiais socializacijos raidos procesais, kuriuos lemia bendroji visuomenės raida, kultūros ir civilizacijos pasiekimai. Reikia atsižvelgti ir į specifines, individualias, vaiko raidos ypatybes, kurios atsiskleidžia vaikui sąveikaujant su pačia artimiausia aplinka (šeima ir artimaisiais žmonėmis) (2).
Šiuo metu Lietuvoje iš valstybės biudžeto išlaikomos šios vaikus globojančios įstaigos: 9 bendrojo tipo internatinės mokyklos, 28 vaikų globos namai, 57 specialiosios internatinės mokyklos, 4 specialieji vaikų auklėjimo ir globos namai, 6 specializuotieji kūdikių namai. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai pavaldžios 5 neįgaliųjų vaikų globos įstaigos. Be to, veikia 4 mišrios globos įstaigos, kuriose vaikai ir seneliai gyvena kartu. ( 3, p. 190).
Vaikų socializacijos ir sveikatos būkle rūpinasi trys institucijos kūdikių namai priklauso Sveikatos apsaugos ministerijai,valstybiniai vaikų globos namai, internatinės mokyklos – Švietimo ir mokslo ministerijai, vaikų pensionatai – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Vaikus globoti vis dažniau įsitraukia nevalstybinės organizacijos, parapijos, viešosios įstaigos, atskiri asmenys.
Augantys vaikai kilnojami iš vienos globos įstaigos į kitą. Pasitaiko, kad vaikai iš vienos šeimos gyvena skirtinguose globos namuose. Vaikai, baigę 10 klasių, palieka vaikų namus arba internatines mokyklas. Nedaugelis jų baigias vidurinį mokslą. Vienas ar kitas buvęs šių įstaigų auklėtinis įstoja į aukštąsias arba aukštesniąsias mokyklas, apie 70 proc. vaikų – į profesines mokyklas. Dažniausiai vaikų globos institucijos neparengia auklėtinių savarankiškam gyvenimui, šeimai. Nors dauguma pilnametystės sulaukusių valstybinių globos įstaigų auklėtinių įgyja profesijas, tačiau jiems labai sunku įsitraukti į normalų gyvenimą, nes neturi nuolatinės gyvenamosios vietos. Todėl daugiausia jų renkasi negatyvios socializacijos kelią. Pagrindinė visaverčio vaiko psichinės raidos sąlygą – jo prigimtį atitinkančio gyvenimo organizavimas, bendravimas su suaugusiais. Normaliai socialinei adaptacijai reikalinga patirtis, buities tvarkymo įgūdžiai. Todėl šia linkme imtos pertvarkyti valstybinės vaikų globos įstaigos. Auklėtiniai iš ikimokyklinių vaikų namų, sulaukę mokyklinio amžiaus, jau nebeperkeliami į internatines mokyklas. Vaikų globos namai mėginami perorganizuoti į mažesnius, mažinamos vaikų grupės, stengiamasi sukurti gyvenimo sąlygas kiek nors artimesnes šeimyninei aplinkai. Sudaromos sąlygos vaikams kontaktuoti su aplinkiniu pasauliu, lankyti gyvenamosios vietos vaikų darželius, bendrojo lavinimo mokyklas kartu su šeimų vaikais. (3).
Tačiau kol kas šios priemonės nėra veiksmingos, nes daugelio tyrinėtojų nuomone, šiuo metu opiausia problema yra institucinių vaikų globos įstaigų uždarumas. 1987 m. pasinaudojant anketomis, pokalbiais ir stebėjimais buvo nustatytas socialinės adaptacijos laipsnis ir jaunų žmonių, išėjusių iš uždarų auklėjimo įstaigų, sunkumai. Buvo nustatyta, kas jaunimas negauna socializacijos įgūdžių, jiems sunku "įsilieti" į visuomenę, jos gyvenimo ritmą. Didelė dalis jaunų žmonių grįžta į savo buvusiais nesėkmingas šeimas. Vaikinai dažnai patenka į kalėjimus, o merginos pagimdo nesantuokinius vaikus. Labai retai susikuria normalios šeimos, nes jaunimas, išėjęs iš auklėjimo įstaigų, neturi jokių žinių apie gražius šeimyninius santykius, nemoka auklėti vaikų. Žinoma, tuomet nesantuokiniai vaikai patenka į vaikų namus, ir ratas užsidaro (4, p. 314). ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2009-08-26
DalykasPedagogikos referatas
KategorijaPedagogika
TipasReferatai
Apimtis23 puslapiai 
Literatūros šaltiniai14 (šaltiniai yra cituojami)
Dydis36.14 KB
Autoriuslineta
Viso autoriaus darbų1 darbas
Metai2007 m
Klasė/kursas4
Mokytojas/DėstytojasJ. Geležinienė
Švietimo institucijaKlaipėdos Universitetas
FakultetasPedagogikos fakultetas
Failo pavadinimasMicrosoft Word Vaiko socializacija globos institucijoje [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 23 puslapiai 
  • Klaipėdos Universitetas / 4 Klasė/kursas
  • J. Geležinienė
  • 2007 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą