Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Pedagogika>Agresijos raiška šeimoje
   
   
   
1
naudingas +1 / nenaudingas 0

Agresijos raiška šeimoje

  
 
 
1234567891011121314
Aprašymas

Įvadas. Teoriniai tyrimo pagrindai. Pagrindinės sąvokos analizė. Tyrimo problema. Tyrimo metodologija. Tyrimo logika. Apklausos metodologija. Apklausos imtis. Apklausos instrumentas. Gautų duomenų analizė. Apklausos organizavimas ir etika. Individualaus interviu metodologija. Interviu imtis. Tyrėjo vaidmuo. Interviu duomenų analizė. Tyrimo validumas ir patikimumas. Tyrimo etika.

Ištrauka

Garsus psichiatras F. Kaprio (F. Caprio) rašo: "Nebūtume pernelyg toli nuo tiesos teigdami, kad visos pasaulio blogybės gali būti priskirtos žmogaus nesugebėjimui kontroliuoti savo polinkio į agresiją. Ši agresija savo įvairiais kaukėtais pavidalais yra tikrų tikriausia liga, ėdresnė už patį vėžį. Vieną dieną išmintis išmokys mus, kad jos moksliniams tyrimams ir vaistų nuo agresijos paieškai turime skirti tiek pat laiko, pinigų ir pastangų kiek jų šiandien skiriame poliomielitui, vėžiui ir kitoms nepagydomoms ligoms".
Deja, reikia pasakyti, kad ne visada atkreipiamas dėmesys į agresijos destruktyvumą ir patologinį jos pobūdį. Gana paplitusi mąstysena, kad agresija yra priemonė, kuria praktiškai dažnai būtina ir pateisinama siekiant tam tikrų tikslų, kurių kitais būdais pasiekti nebūtų įmanoma. Be to, ji gali klaidingai supainioti su nuoširdumo, atvirumo ir tikrumo poreikiu, tarsi panašios teigiamos savybės reikalautų iškelti į paviršių visus neigiamus sieloje galinčius kilti jausmus.
Literatūroje pabrėžiama, kad, nepaisant atliktų tyrimų gausos, agresijos sąvoka nėra visiškai tiksli ir apimanti visus šio daugialypio reiškinio aspektus.
Nors specifiniai apibrėžimai bėgant laikui kinta, agresija daugelio autorių apibrėžiama kaip elgesys, kuris skirtas sužeisti arba nuskriausti kitą žmogų (Žukauskienė, 2000).
Agresija – (angl. aggression) – priešiškas elgesys, kuriam būdingas įžūlus pranašumo demonstravimas ir net jėgos panaudojimas kito žmogaus, žmonių grupės atžvilgiu. Tokio elgesio tikslas – psichologiškai arba fiziškai pakenkti kitam žmogui. Gali reikštis nepalankumu, nedraugiškumu, priešišku nusistatymu, įžeidinėjimais ir fiziniu smurtu. Agresija gali būti tiesioginė, t.y nukreipta tiesiog į nepasitenkinimo, priešiškumo šaltinį, ir perkeltinė – dėl tam tikrų priežasčių nukreipta į kitą asmenį. Perkeltinė agresija labai smerkiama, todėl kai kurie žmonės linkę agresiją nukreipti į save. Ji reiškiasi savęs žeminimu, savęs kaltinimu, savęs žalojimu ir net savižudybe (Psichologijos žodynas, 1993, psl, 9 – 10).
Prie nesveiko agresijos taikymo pateisinimo gali prisidėti kultūrinis veiksnys, tai yra šiek tiek nevykusio psichologijos populiarinimo paskleistas šūkis, pagal kurį agresija yra visiškai normali reakcija, todėl ją reikia atvirai išlieti, nes ją užgniaužę padarytume žalos sielai.
Šis teiginys visiškai nukreipia nuo tiesos kelio, ir nė vienas rimtas asmenybės tyrinėtojas negali tiesmukiškai teigti, kad būti apimtiems agresijos, tai yra pykti, yra sveika: iš tiesų šie išsiliejimai nėra konstruktyvūs, niekada neatneša giedros, vidinės ramybės, savigarbos.
Minėtasis teiginys remiasi dviprasmybe, kurią reikia paaiškinti. Dviprasmybė kyla supainiojus agresiją, suprantamą kaip gryna vidinė reakcija ("jos jautimas"), ir išorinę šios reakcijos išraišką (choleriški išoriniai poelgiai, kuriems galime pasiduoti). Kalbant apie grynai vidinę agresiją, ji (tam tikrose racionaliose ribose) išties yra naudinga ir natūrali psichinė tikrovė. Mat kaip mūsų siela yra linkusi mylėti ir būti traukiama viso to, kas mums atrodo gera, naudinga ir malonu, lygiai taip pat ji radikaliai linkusi atstumti ir galbūt kovoti su tuo, ką suvokia kaip žalinga, kaip ką nors, kas mus žeidžia, verčia kentėti, kas kelia grėsmę mūsų gerovei.
Kai liekame vienaip ar kitaip nuivylę, yra netekę ko nors, ką laikome teigiamu mums dalyku (fizinė sveikata, ekonominė gerovė, kitų pagarba ir kt.), mus apima agresija – reakcija, kuri ne ik verčia kentėti dėl patirtos žalos bei skatina gintis, bet ir siekia nulemti mūsų organizme visą psichofizinių pokyčių (tokių kaip tam tikrų hormonų pagausėjimas, kraujospūdžio padidėjimas), suteikiančių mums jėgų reaguoti, kompleksą.
Kaip vien vidinis veiksmas suvokiama agresija, be abejo, yra geroji reakcija, glaudžiai susijusi su išlikimo instinktu. Juk kas gali būti normaliau kaip pasijusti pastūmėtiems gintis patiems ir ginti artimą žmogų nuo blogio? Todėl žvelgiant į taip suprantamą agresiją, buvo manoma, kad ji tam tikra prasme susijusi su ta pačia meile, nes mylėti taip pat reiškia ir saugoti mylimus žmones bei vertybes, kovojant, kad juos apgintume. Lygiai taip pat buvo laikoma yda, trūkumu ta apatija ir tos reakcijos nebuvimas, kurie palieka mus tingiai abejingus bei pasyvius kitų žmonių agresyvumui (Mina, 2005).
Agresija gali būti natūralus atsakas į nemalonius įvykius, tačiau mokymasis gali pakeisti natūralias reakcijas. Taip pat agrsyvios reakcijos dažniau kyla tokiomis situacijomis, kai patirtis yra mus išmokiusi, kad agresyviai elgtis yra naudinga. Agresyvūs vaikai, kuriems pasiseka įbauginti kitus vaikus, gali tapti dar agresyvesni. Jei smurtaudamas žmogus užsitarnauja trokštamą dėmesį, smurtas gali kartotis. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2009-11-20
DalykasPedagogikos referatas
KategorijaPedagogika
TipasReferatai
Apimtis11 puslapių 
Literatūros šaltiniai5 (šaltiniai yra cituojami)
Dydis25.66 KB
AutoriusLina
Viso autoriaus darbų2 darbai
Metai2009 m
Klasė/kursas2
Mokytojas/DėstytojasNorkus
Švietimo institucijaKlaipėdos Universitetas
FakultetasPedagogikos fakultetas
Failo pavadinimasMicrosoft Word Agresijos raiska seimoje [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 11 puslapių 
  • Klaipėdos Universitetas / 2 Klasė/kursas
  • Norkus
  • 2009 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
+1
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą