Nemažai autorių XX amžių pavadina dvasinės negalios, dvasinio nuosmukio, dvasinio nuogumo ar stingstančių sielų laikotarpiu, o jo žmogų – sušalusios sielos žmogumi. XX amžius vadinamas ir auklėjomo krizės amžiumi. Kasdien yra gaunama vis daugiau pranešimų apie vaikų smurtą, menką savigarbą, psichologinį reiškinį, kuris vadinamas dėmesio stokos sutrikimu. Visa tai rodo augančios kartos dvasinį skurdumą (Aramavičiūtė, 2005).
Tad akivaizdu, kad šiandienos pasauliui aktuali dvasingumo sklaida, tačiau stokojama įžvalgų, kurios pranoktų atskiras koncepcijas ir galėtų padėti spręsti visuotinę problemą – kaip ugdyti dvasingumą" (Martišauskienė, 2008).
Čittapad (2005) teigia, jog norėdami vaikus auklėti dvasiškai, pirmiausia turime išsiauklėti patys arba rasti gerbtinų auklėtojų. Dvasiškai auklėti vaikus – tai anaiptol nereiškia jiems pasakoti saldžias pasakėles apie Dievą, ugdyti jų religinius jausmus ar kimšti į jų galvas visokeriopą okultinę (žinių sistema ar praktika, apimanti tikėjimą ir žinias apie antgamtines jėgas ir būtybes) informaciją. Tai reiškia realiame gyvenime ugdyti jų dvasią ir sielą, narsą ir nesavanaudiškumą, ugdyti taurias asmenybes.
Objektas – dvasingumas ir jo ugdymas.
Tikslas - paanalizuoti dvasingumo sąvoką bei dvasinio ugdymo galimybes vaikystėje.
Uždaviniai:
• Išsiaiškinti dvasingumo sampratą;
• Išsiaiškinti, kokie komponentai sudaro dvasingumą, koks jo turinys;
• Išanalizuoti, kaip yra ugdomas dvasingumas ir kuo šis ugdymas reikšmingas vaikystėje.
"Dvasingumas – vienas didžiausių žmonijos slėpinių, kurį nuo seniausių laikų bandoma suvokti filosofiniu – teologiniu aspektu. Prie dvasingumo esmės atodangų einama aiškinantis, kas yra žmogus, kokia jo prigimtis, kur slypi žmogiškosios būties esmė bei prasmė. Skirtingų epochų ir pasaulėžiūrų atstovai nevienodai interpretuoja šiuos klausimus, nes skiriasi jų požiūris į dvasios, sielos ir kūno sąlytį" (Martišauskienė, 2004, p.15).
Terminas "dvasingumas" aptinkamas jau V amžiuje. Tai graikiško daiktavardžio "siela" ir atitinkamo būdvardžio vertimas į lotynų kalbą. Tuomet buvo suformuluota ir pirmoji dvasingumo samprata "dvasinga yra tai, kas yra įtakojama Dievo Dvasios"( Martišauskienė, 2004).
"Apie dvasingumą skirtingų kultūrų kontekste daugiausia rašoma filosofinėje ir pedagoginėje literatūroje. Kai kurie autoriai, turėdami galvoje kultūrų įvairovę, dvasingumo brandinimą suvokia kaip kelią į žmogaus sielos išlaisvinimą. Kartu pripažįsta, kad šių dienų pasaulyje viena kuria ideologija to pasiekti negalima. Todėl ir dvasingumą linkstama vardinti bendražmogišku fenomenu, ieškančiu vienovės tarp įvairovių. Pasak D. Adscheado, dvasingumas – tai amžinas savęs ieškojimas susiduriant su gėriu ir blogiu, tai gyvenimo prasmės, tikslo ir vertybių ieškojimas; tai ir ryšiai su kitais žmonėmis" (Aramavičiūtė, 2005, p. 67).
Lietuvos filosofai dvasingumą sieja su asmenybės dorumu. V. Žemaitis teigia, jog kur nėra elementaraus dorumo, ten neįmanomas ir dvasingumas. Būtent dorumas esąs svarbiausia jo žymė, pagrindas ar šaltinis. Šalia to pabrėžiama, kad be dvasingumo negali būti ir dorumo: dvasingumas skatina individą dorai elgtis, o dorumas – dvasiškai tobulėti (Aramavičiūtė, 2005). ...
Dvasinis ugdymas vaikysteje [speros.lt].doc