Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Pedagogika>Humanistinis ugdymas
   
   
   
3
naudingas +3 / nenaudingas 0

Humanistinis ugdymas

  
 
 
1234567891011
Aprašymas

Įvadas. Humanistinės pažiūros į asmenybę ir jos ugdymą. Susiliejantis ugdymas. Humanistinio ugdymo privalumai. Idiografinis vertinimas. Humanistinio ugdymo problematika. Išvados.

Ištrauka

Visais laikais mokytojai siekė ne tik perteikti mokiniams žinias, bet ir kiekviename iš jų matyti bręstantį žmogų, už kurio tapsmą jie atsakingi. Vaiko ugdyme mokytojai atlieka labai svarbų vaidmenį. Bet ar gali mokytojas sudominti vaikus tokiais paprastais dalykais kaip darbas klasėje ir knygų skaitymas dabar, kai vaikai auga apsupti kompiuterių ir vaizdo žaidimų? Galima turėti geriausių ketinimų ir mokymo įgūdžių, bet jeigu mokiniai nebus tinkamai nusiteikę mokytis, jų žinių įgijimo laipsnis bus labai nedidelis. Kiekvienas mokytojas savo darbe privalo siekti, kad jo pamokos būtų įdomios, kad pamokų metu būtų kuo labiau ugdomi bendrieji gebėjimai, kad atitinkamai parinkti mokymo metodai padėtų mokiniams kuo greičiau ir kuo efektyviau įsisąmoninti mokomąją medžiagą, keltų mokymosi motyvaciją, ugdytų kūrybingą ir psichologiškai stiprią asmenybę.
Tokių ugdymo rezultatų pasiekime ypač efektyvūs yra aktyvaus mokymosi metodai. Todėl šiame darbe norėčiau aptarti vieną iš aktyvaus mokymosi metodų - humanistinį ugdymą, kuris skiriasi nuo tradicinio mokymo. Pagrindinė humanistinio ugdymo idėja – kad reikia padėti jaunam žmogui tapti žmogumi apskritai: viena vertus, išmokti gyventi remiantis bendražmogiškomis vertybėmis, antra vertus – atskleisti ir realizuoti savo paties galimybes. Humanistinio ugdymo teorija man pasirodė įdomi ir naudinga, būtent todėl pasirinkau šią temą.

Darbo tikslas - išsiaiškinti, kas yra humanistinis ugdymas ir kokie jo privalumai bei trūkumai.

Darbo uždaviniai:
1) Išsiaiškinti istorinius humanistinio ugdymo aspektus bei pažiūras į asmenybę
2) Apibūdinti humanistinio ugdymo teikiamus privalumus
3) Aptarti humanistinio ugdymo problematiką


Pukelis teigia: "Humanistinio ugdymo teorija – tai neopedocentristinė (lot. "neo" – naujas, gr. "pais" – vaikas) ugdymo teorija, vaiką laikanti viso ugdymo centru, ypač išplitusi Vakarų pasaulyje XX amžiaus 60 – 80 metais. Šią ugdymo teoriją įtakojo egzistencialistinė filosofija. Ją plėtojo žymūs amerikiečių psichologai A. Maslow‘as (1968), C. Rogersas (1969, 1973), A. Combsas (1959, 1962, 1965, 1978), W. Hinte‘as (1980) ir kiti." (1998, 206)
Humanistinės psichologijos kūrėjai atsisakė asmenybės psichoanalitinio biologinių instinktų ir vidinių konfliktų iškėlimo. Jie nepritarė fragmentiškoms elgesio psichologijos pažiūroms į asmenybę ir žmogaus tyrimus vien gamtos mokslų būdais, bet vertino dvasinę žmogaus prigimtį ir bendražmogiškąsias vertybes. Humanistinės psichologijos tikslas – padėti žmogui priimti ir įsisąmoninti visą savo patyrimą, pozityviai augti, išlaikyti savipildą. Ši psichologijos kryptis padeda suprasti, kad asmeniui būdingas pastovus tapsmas (tapimas asmenybe), kad asmuo yra aktyvus, autonomiškas, linkęs sąmoningai pasirinkti, galintis prisitaikyti ir nuolat kintantis. Žmogus privalo (nes jis žmogus) harmoningai gyventi (C.Rogers), jo savastis (Aš) turi būti vientisai integruota ir save realizuojanti (A. Maslow), žmogui būtinas savęs supratimo jausmas, susikoncentravimas (R. May) ir būties autentiškumas (Bugental). Humanistinės psichologijos atstovai labai optimistiškai traktuoja žmogaus prigimtį. Asmenybės esmė – žmogaus dvasinė prigimtis, kurios turinį sudaro vidinė išmintis, meilė ir gera valia. Tuo kiekvienas žmogus yra vertybė, jo asmenybė – nepakartojama, unikali. Pozityvi žmogaus prigimtis skleidžiasi savaime, jei bręsdamas jis gali įgyvendinti savo pagrindinius fiziologinius ir dvasinius poreikius. (Butkienė, Kepalaitė, 1996)
Pukelis teigia: "Humanistinės psichologijos atstovų teigimu, pradinis "blogis" glūdi ne individe, bet visuomenėje, kuri primeta žmogui socialinių santykių ir ugdymo modelių balastą. Todėl jis neišvengiamai praranda savo unikalumą, kuris, humanistinių psichologų nuomone, yra pati didžiausia vertybė. Remdamiesi tokia pasaulėžiūrine pozicija, jie nori mokyklą reformuoti į "humanistinę mokyklą" (arba, anot J. A. Komenskio, "žmoniškumo dirbtuves"). Pastaroji turėtų sudaryti vaikui gilios savianalizės galimybes. Tai padėtų jam surasti savo tikrąjį "Aš". Vadinasi, humanistinio ugdymo teorijos tikslas – adekvačios asmenybės ugdymas. Ji, anot A. W. Combso (1962) pasižymi keturiomis charakteristikomis: a) teigiamu požiūriu į save; b) savęs identifikavimu lyginant su kitais; c) atvirumu patirčiai ir jos įsisavinimui d) jutimų ir pojūčių, įgytų mokykloje ir iš kitų neformalių šaltinių, įvaldymu. Mokytojui labiausiai turėtų rūpėti, kaip mokinys suvokia faktus, o ne ką tie faktai reiškia vienoje ar kitoje situacijoje. Tokia mokykla (W. Hinte‘as, 1980) turėtų padėti asmenybei emanicipuoti ir sudarytų sąlygas "humanistiniam visuomenės pertvarkymui". (1998, 206) ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2006-11-13
DalykasPedagogikos referatas
KategorijaPedagogika
TipasReferatai
Apimtis10 puslapių 
Literatūros šaltiniai6 (šaltiniai yra cituojami)
Dydis18.5 KB
AutoriusAgne
Viso autoriaus darbų2 darbai
Metai2006 m
Klasė/kursas0
Švietimo institucijaVytauto Didžiojo Universitetas
Failo pavadinimasMicrosoft Word Humanistinis ugdymas [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 10 puslapių 
  • Vytauto Didžiojo Universitetas
  • 2006 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
+3
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą